Balandžio 16-ąją Mykolo Romerio universitete (MRU) vykęs susitikimas su prof. dr. Egidijumi Jarašiūnu tapo ne tik akademine diskusija, bet ir gyvu pasakojimu apie modernios Lietuvos valstybės gimimą. Diskusijų ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“ renginys, skirtas Universiteto 35-mečiui, sujungė istoriją, teisę ir asmeninę patirtį. 

Pokalbį vedė MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga, pabrėžęs šio susitikimo išskirtinumą – tai jau 17-asis ciklo pokalbis, tačiau, jo žodžiais, „ypatingai ypatingas“, nes svečias – vienas iš valstybės kūrėjų.  

„Atsitiktinumų grandinė“, kuri virsta istorija 

Profesoriaus dr. Egidijaus Jarašiūno pasakojimas prasidėjo nuo paprasto, bet filosofiško pasakymo apie profesinį pasirinkimą. Jis nesureikšmino savo sprendimų, o pabrėžė aplinkybių vaidmenį: 

„Nutikus daugybei atsitiktinumų ir galiausiai jie susideda į tam tikrą sprendimų grandinę.“  

Ši mintis leidžia suprasti platesnį kontekstą: sovietmečiu profesijos pasirinkimas dažnai buvo nulemtas ne pašaukimo, o egzaminų rezultatų, galimybių ir sistemos logikos. Teisė, pasak prof. dr. E. Jarašiūno, atrodė „kažkas įdomaus“, nors pradinis supratimas apie ją buvo gana paviršinis – formuotas literatūrinių personažų, tokių kaip advokatai ar detektyvai. 

Vis dėlto būtent ši „atsitiktinė“ pradžia vėliau virto nuosekliu teisinio pažinimo keliu. 

Advokato patirtis: teisė kaip praktika 

Dar prieš įsitraukdamas į politiką, prof. dr. E. Jarašiūnas daugiau nei dešimtmetį dirbo advokatu. Tai buvo laikotarpis, kai teisininkas turėjo būti universalus – specializacijų beveik nebuvo. 

Jis pats pabrėžė šio darbo dinamiką ir net tam tikrą nuotykių elementą – bylos vedė ne tik po Lietuvą, bet ir į kitas Sovietų Sąjungos teritorijas.  

Ši patirtis formavo ne tik profesinius įgūdžius, bet ir gebėjimą greitai orientuotis sudėtingose situacijose – savybę, kuri vėliau tapo itin svarbi valstybės kūrimo laikotarpiu. 

Sąjūdis: tylus, bet esminis vaidmuo 

Į politinį gyvenimą profesorius įsitraukė Sąjūdžio laikotarpiu – kaip ir pats sako, „netyčia“. Tačiau jo funkcija buvo kritinė: ne viešieji pasisakymai, o teisinis tikslumas. 

„Man reikėdavo dažniausiai sekretoriate būti, redaguoti mitingų ir susirinkimų rezoliucijas.“  

Tai atskleidžia svarbią detalę – valstybės atkūrimo procese reikėjo ne tik lyderių, bet ir žmonių, gebančių idėjas paversti teisiškai tiksliais dokumentais. Prof. dr. E. Jarašiūnas būtent ir atliko šį „nematomą“ darbą. 

Be to, profesorius dalyvavo ir rengiant dokumentus pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui, dirbo su tekstais, kurie formavo politinę kryptį ir viešąją komunikaciją. 

Aukščiausioji Taryba: kai teisė kuriama realiu laiku 

Patekęs į Aukščiausiąją Tarybą, prof. dr. E. Jarašiūnas atsidūrė pačiame istorinių sprendimų centre. Tai buvo laikotarpis, kai valstybė kūrėsi „čia ir dabar“, dažnai neturėdama nei laiko, nei precedentų. 

„Kartais dideli ir reikšmingi dalykai buvo daromi greitai, o maži kartais labai užtrukdavo.“  

Ši dinamika atsispindi ir konkrečiuose pavyzdžiuose. Vienas jų – prokuratūros įstatymas: 

„Vakare pasakė, kad rytdienai reikia prokuratūros įstatymo… ir per naktį buvo sulipdytas tas tekstas.“  

Tokie epizodai rodo, kad teisė tuo metu nebuvo vien teorinė disciplina – ji buvo instrumentas, leidžiantis valstybės institucijoms pradėti veikti. 

Konstitucijos kūrimas: konfliktai ir kompromisai 

Vienas reikšmingiausių prof. dr. E. Jarašiūno indėlių – darbas rengiant Lietuvos Konstituciją. Procesas nebuvo sklandus: egzistavo skirtingi projektai, skirtingos vizijos ir politiniai nesutarimai. Vis dėlto galutinis rezultatas, pasak profesoriaus, buvo būtent kompromiso vaisius: 

„Konstitucija visada yra kompromiso konstitucija.“  

Jis pabrėžė, kad tikras konstitucinis dokumentas negali būti vienos politinės jėgos produktas – jis turi atspindėti platesnį visuomenės sutarimą. Be to, buvo svarbu, kad dokumentas išliktų stabilus ir netaptų nuolatinių politinių kovų įkaitu. 

Konstitucinis Teismas: teisės interpretacijos evoliucija 

Vėlesniame etape profesorius dr. E. Jarašiūnas dirbo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, kur stebėjo ir pats prisidėjo prie teisės aiškinimo pokyčių. Anot jo, teismo praktika evoliucionavo – nuo atsargaus, siauro aiškinimo prie platesnio, principinio požiūrio: 

„Po dviem žodžiais „teisinė valstybė“ galima atrasti pusšimtį principų.“  

Tai reiškia, kad teisė nėra vien tekstas – ji yra gyvas interpretacijos procesas, priklausantis nuo teisėjų mąstymo ir visuomenės raidos. 

Tarp teisėtumo ir teisingumo 

Viso pokalbio metu pasikartojanti mintis – bandymas suderinti teisėtumą ir teisingumą. Profesoriaus karjera rodo, kad šis balansas nėra savaime suprantamas. 

Teisė gali būti formaliai teisinga, bet socialiai neteisinga – ir atvirkščiai. Todėl teisininko vaidmuo, pasak prof. dr. E. Jarašiūno patirties, yra nuolat ieškoti šio balanso. 

Susitikimas Mykolo Romerio universitete priminė, kad valstybė nėra baigtinis projektas. Ji kuriama nuolat – per sprendimus, kompromisus ir žmonių pasirinkimus. 

Profesoriaus pasakojimas leidžia suprasti, kad istorija nėra tik didžiųjų sprendimų chronologija. Tai ir kasdienis darbas – dokumentų redagavimas, naktinės diskusijos, improvizuoti sprendimai. 

Ir galbūt svarbiausia – gebėjimas veikti tada, kai atsiranda proga, net jei viskas prasideda „netyčia“. 

Žiūrėkite visą pokalbį: