Prof. Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.     

Amerikos amžiaus vizija 

1941 m. vasarį žurnalo „Life“ redaktorius ir leidėjas Henry Luce paskelbė, kad XX amžius priklauso Amerikai. Ši vizija rėmėsi ne vien kariniu pranašumu, bet ir ekonominio dinamiškumo, diplomatinio kūrybiškumo, kultūrinio patrauklumo bei intelektinės lyderystės sąveika. H. Luce ragino Jungtines Valstijas atsisakyti izoliacionizmo ir imtis pasaulinės misijos – skleisti demokratiją ir veikti kaip „gerajam samariečiui“. Vėliau sekęs Amerikos amžius nebuvo atsitiktinumas – jį sukūrė tarpusavyje susiję galios ramsčiai. 

Hirschmano teorija: pasitraukimas, balsas ir lojalumas 

Norint suprasti šių ramsčių veikimą, svarbus Alberto O. Hirschmano 1970 m. veikalas „Pasitraukimas, balsas ir lojalumas“ (angl. „Exit, Voice, and Loyalty“). A. O. Hirschmanas teigė, kad nuosmukį patiriančių organizacijų nariai gali reaguoti dviem būdais: pasitraukti arba bandyti keisti padėtį iš vidaus. Tačiau šios reakcijos nėra priešingos – jas sieja lojalumas. Lojalumas leidžia atidėti pasitraukimą ir dėl pasitraukimo grėsmės daro balsą veiksmingesnį. Kai kritika slopinama, lojalumas silpnėja ir virsta pasitraukimu; kai lojalumo nelieka, vidinės reformos tampa neveiksmingos. Šios trys sąvokos turi prasmę tik veikdamos kartu. 

Penki JAV hegemonijos ramsčiai 

Ta pati logika tinka ir Amerikos hegemonijai (hegemonija – vyraujanti vienos valstybės padėtis kitų valstybių atžvilgiu). Po 1945 m. JAV galia rėmėsi penkiais ramsčiais: kariniu pranašumu, ekonominiu dominavimu, diplomatiniu išradingumu, kultūrine įtaka ir intelektine lyderyste. Šie elementai veikė kaip save stiprinanti sistema. 

Karinė, arba „kietoji“, galia (tiesioginis gebėjimas daryti spaudimą pasitelkus karinę jėgą ar prievartą) pavertė JAV pagrindiniu sąjungininkų saugumo garantu. Ekonominis dominavimas – doleriu pagrįsta finansų sistema ir globalūs ryšiai – suteikė struktūrinę įtaką. Diplomatinis išradingumas atsispindėjo tokiose institucijose kaip Jungtinės Tautos ar NATO. Kultūrinė, arba „minkštoji“, galia (gebėjimas daryti įtaką per patrauklumą, vertybes ir kultūrą) – nuo Holivudo iki universitetų – pavertė amerikietišką modelį patraukliu. Intelektinė lyderystė, grindžiama mokslu ir talentų pritraukimu, sukūrė inovacijų centrus, tokius kaip Silicio slėnis. 

Šių ramsčių stiprybė slypėjo jų tarpusavio ryšiuose. Donaldo Trumpo „Padarykime Ameriką vėl didžią“ doktrina, užuot atkūrusi Amerikos didybę, sistemingai ardo šiuos ryšius, paversdama integruotą galios sistemą izoliuotų, silpnesnių instrumentų rinkiniu. Rezultatas – Amerika, kuri su kiekvienais šios politikos metais tampa mažiau didi. 

Kodėl ramsčiai veikia tik kartu 

A. O. Hirschmano logika padeda paaiškinti, kodėl ši sistema veikė. JAV karinė galia buvo patikima todėl, kad buvo įtvirtinta plačiame santykių tinkle. Sąjungininkai bendradarbiavo ne tik dėl spaudimo, bet ir dėl realios naudos: saugumo garantijų, prieigos prie rinkų, prestižo ir švietimo galimybių. Ši nauda kūrė lojalumą, kuris stiprino Amerikos įtaką. 

Svarbi A. O. Hirschmano įžvalga – stipriausi sistemos reformuotojai dažnai yra ir tie, kurie gali lengviausiai pasitraukti. JAV atveju tai reiškia, kad tokios partnerės kaip ES ar Japonija gali ne tik daryti įtaką, bet ir kurti alternatyvas. Kai jų balsas ignoruojamas, jos pradeda trauktis. 

Sąjungininkų lojalumo erozija 

Kai silpninami kultūriniai ir intelektiniai ryšiai, nyksta sąjungininkų lojalumas. Kai silpnėja diplomatinis dialogas, partneriai ima ieškoti alternatyvų. Kai ekonominiai santykiai paverčiami spaudimo priemone – tarifais ar sankcijomis – jie skatina ne lojalumą, o atsitraukimą. 

Ši dinamika jau matoma: Europa stiprina alternatyvius prekybinius ryšius, Kanada perorientuoja strategiją, o kiti sąjungininkai mažina priklausomybę nuo JAV. Tai ne pavieniai sprendimai, o ilgalaikė tendencija. 

Imperinio pertempimo logika 

Šią eroziją papildo Paulo Kennedžio „imperinio pertempimo“ (angl. imperial overstretch) teorija. P. Kennedy teigė, kad didžiosios valstybės silpsta, kai kariniai įsipareigojimai viršija ekonominius išteklius. Šiandien ši problema gilėja, nes JAV vienu metu plečia karinius įsipareigojimus ir silpnina jų ekonominį bei institucinį pagrindą. 

Istorinė paralelė su Britanijos trajektorija nuo pasaulinio hegemono iki jaunesniojo partnerio (maždaug nuo 1895 iki 1945 m.) rodo, kad tokia trajektorija veda prie strateginio išsekimo: valstybė plečia įsipareigojimus, bet nebesugeba jų išlaikyti. 

Kietosios galios ribos 

Tai akivaizdu JAV karinėje kampanijoje prieš Iraną. Nors kariniu požiūriu operacijos buvo efektyvios, jų strateginis poveikis ribotas. Oro smūgiai gali naikinti infrastruktūrą, bet nepakeičia politinių režimų. 

Dar svarbiau – sąjungininkai atsiribojo. Tai parodė, kad kietoji galia veikia tik tada, kai ją papildo sąjungininkų lojalumas ir bendradarbiavimas. Kai partneriai neįtraukiami į sprendimus, jie renkasi pasitraukimą. 

Ekonominės galios savižala 

Panaši logika veikia ekonomikoje. Agresyvi tarifų politika silpnina pasitikėjimą ir skatina partnerius ieškoti alternatyvų. Kai ekonominiai santykiai paverčiami spaudimo priemone, jie nustoja veikti kaip lojalumą kuriantis mechanizmas. Sąjungininkai, kurie anksčiau rinkdavosi derėtis ir prisitaikyti, vis dažniau renkasi diversifikaciją – tiekimo grandinių perkėlimą, naujus prekybos susitarimus ir mažesnę priklausomybę nuo JAV rinkos. Užuot stiprinusi JAV poziciją, tokia politika ilgainiui mažina jos centrinį vaidmenį pasaulio ekonomikoje ir silpnina doleriu grindžiamos sistemos stabilumą. 

Minkštosios galios nykimas 

Didelė žala daroma ir minkštajai galiai – pagrindiniam lojalumo šaltiniui. Ji veikė ne per prievartą, o per patrauklumą: kultūrą, vertybes, švietimą ir institucijas. Silpninant viešosios diplomatijos institucijas ir mažinant jų vaidmenį, nyksta ilgalaikis palankumas JAV. Tai svarbu todėl, kad minkštoji galia veikė ne tik vyriausybių, bet ir visuomenių lygmeniu. Jai silpnėjant, santykiai tampa labiau sandoriniai ir trumpalaikiai, o JAV įtaka – mažiau tvari. 

Vidaus pamatai ir ilgalaikės pasekmės 

Svarbiausia tai, kad silpnėja ir vidaus pagrindai, palaikantys visą galios sistemą. Mokslinių tyrimų finansavimo mažinimas, demokratinių normų erozija ir ribojamas talentų pritraukimas mažina JAV inovacinį potencialą ir ilgalaikį konkurencingumą. Tai ne trumpalaikiai svyravimai, o struktūriniai pokyčiai, silpninantys ryšį tarp mokslo, technologijų ir ekonominės galios. 

Tarptautiniai studentai ilgą laiką buvo vienas efektyviausių lojalumo kūrimo mechanizmų. Studijos JAV, profesiniai ryšiai ir karjeros galimybės kūrė ilgalaikį palankumą Amerikos institucijoms ir vertybėms. Jų mažėjimas reiškia ne tik ekonominius nuostolius, bet ir mažėjantį būsimą politinį bei ekonominį palankumą JAV. 

Strateginė klaida

Ši dinamika tiesiogiai susijusi su Donaldo Trumpo vykdyta politika, kuri sąmoningai nutolo nuo tradicinės JAV daugiašališkumo ir sąjungų stiprinimo krypties. Vietoje ilgalaikių partnerystės ryšių buvo akcentuojamas sandorinis požiūris į tarptautinius santykius – jie pradėti vertinti per trumpalaikės naudos ir spaudimo prizmę. 

Pagrindinė Donaldo Trumpo strateginė klaida yra galios nesupratimas. Galia redukuojama iki prievartos – karinio spaudimo ir ekonominių sankcijų – ignoruojant santykių, institucijų ir lojalumo svarbą. Tačiau būtent šie elementai ilgą laiką darė JAV galią išskirtinę ir tvarią. Sistemoje, kurioje dominuoja vien spaudimas, partneriai nebeieško kompromisų – jie ieško išėjimo. 

Nauja geopolitinė dinamika 

Tuo metu Kinija sistemingai investuoja į priešingus elementus – infrastruktūrą, diplomatiją ir ekonominius ryšius. Tokios iniciatyvos kaip „Juostos ir kelio“ (angl. The Belt and Road Initiative (BRI)) projektas kuria ilgalaikius priklausomybės ir bendradarbiavimo tinklus, ypač besivystančiose šalyse. Vietoje vieno didelio konflikto formuojasi paskirstyta erozija: valstybės palaipsniui kuria alternatyvias sistemas, kurios mažina JAV įtaką ne per tiesioginę konfrontaciją, o per jos aplenkimą. 

Amerikos galios ramsčiai veikė kaip tarpusavyje susijusi sistema, kurioje kiekvienas elementas stiprino kitą. Šiandien silpninami ne tik patys ramsčiai, bet ir jų tarpusavio ryšiai. Ypač svarbu tai, kad nyksta pagrindinis šios sistemos komponentas – lojalumas. 

Lojalumas pavertė JAV galią ne tik stipria, bet ir patrauklia bei stabilia. Kai šis kapitalas išsenka, jo neįmanoma greitai atkurti. Skirtingai nei kariniai pajėgumai ar ekonominiai ištekliai, lojalumas ir tikėjimas gerais Amerikos ketinimais kuriamas dešimtmečiais, o prarandamas gali būti per kelerius metus. Ir kai jis išnyksta, jo nebesugrąžins nei bombos, nei muitai. 

Trumpo politika ne stiprina, o silpnina JAV galią – ardydama jos galios ramsčių ryšius, ji mažina sąjungininkų pasitikėjimą ir stumia juos ieškoti alternatyvų, taip mažindama Amerikos įtaką pasaulyje. 

Pilną straipsnį skaitykite „INTERNATIONAL POLICY DIGEST“ dienraštyje: https://intpolicydigest.org/trump-has-hollowed-out-american-power/