Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas panaudoti jėgą, siekiant nuversti Venesuelos prezidentą Nicolás Maduro, kelia rimtų teisinių ir politinių klausimų. Nors dauguma komentarų sutelkta į Lotynų Ameriką ir JAV vidaus politiką, pasekmės siekia toli už Vakarų pusrutulio ribų. Lietuvai, Baltijos valstybėms ir Rytų Europai šis veiksmas turi nerimą keliančių pasekmių tarptautiniam saugumui ir taisyklėmis grindžiamos tvarkos ateičiai.
Konstitucijos paraštėse: kas suteikė teisę pradėti karą?
Trumpo sprendimas panaudoti karinę jėgą prieš Venesuelos režimą atskleidžia seną, bet vis aštresnę problemą – vykdomosios valdžios polinkį plėsti savo galias Kongreso sąskaita. Nors prezidentas yra vyriausiasis kariuomenės vadas, JAV Konstitucija aiškiai numato, kad karo paskelbimas, kariuomenės finansavimas ir kontrolė priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai(Kongresui). Venesuelos atveju operacija, regis, buvo planuota iš anksto, o Kongresas faktiškai paliktas nuošalyje. Tai ne tik silpnina konstitucinę pusiausvyrą, bet ir normalizuoja vienašališką sprendimų priėmimą jėgos klausimais.
Tai kelia rimtų klausimų dėl Karo galių rezoliucijos (angl. War Powers Resolution), priimtos po Vietnamo karo, laikymosi. Šis teisės aktas numato privalomas konsultacijas su Kongresu ir riboja ilgalaikius karinius veiksmus be įstatymų leidėjo pritarimo. Jei operacija Venesueloje nebuvo nei netikėta, nei skirta tiesioginei gynybai, jos teisinis pagrindas yra labai silpnas, o prezidento galios plečiamos Kongreso ir kitų konstitucinių kontrolės mechanizmų sąskaita.
Kai tarptautinė teisė tampa nepatogi
Tarptautinės teisės požiūriu intervencija Venesueloje kelia dar daugiau klausimų. Jungtinių Tautų (JT) chartija draudžia jėgos naudojimą prieš kitos valstybės politinę nepriklausomybę, išskyrus savigynos atvejus arba turint JT Saugumo Tarybos mandatą. Režimo keitimas karine intervencija nepriskiriamas teisėtoms išimtims. Jei Nicolás Maduro buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, tarptautinė sistema numato teisminius mechanizmus, o ne karinę intervenciją. Tarptautinis baudžiamasis teismas egzistuoja būtent tam, kad nagrinėtų kaltinimus dėl nusikaltimų žmoniškumui. Jėgos pasirinkimas vietoje teisės griauna pačius pamatus tos tvarkos, kurią Jungtinės Valstijos padėjo sukurti po Antrojo pasaulinio karo. Žala, padaryta tarptautinėms normoms, gali trukti kur kas ilgiau nei pats konfliktas.
Precedentai, kuriais naudojasi ne tik sąjungininkai
Venesuelos atvejis tampa pavojingu precedentu, kurį gali išnaudoti ne tik Vašingtono partneriai, bet ir jo geopolitiniai oponentai. Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritika JAV veiksmams skamba veidmainiškai, tačiau Maskvai ji suteikia patogų argumentą. Jei viena didžioji valstybė gali jėga keisti režimus, kodėl to negalėtų daryti kita? Tokia logika ypač pavojinga Ukrainos ir viso Rytų Europos regiono kontekste, kur teisiniai argumentai dažnai pakeičiami „saugumo“ ir „istorinės atsakomybės“ retorika. V. Putinas gali teigti, kad tariami pažeidimai prieš rusakalbius gyventojus reikalauja karinių atsakomųjų veiksmų, atkartodama logiką, kurią Vašingtonas taikė Karakase. Argumentas gali būti ciniškas, bet precedentai tarptautinėje politikoje yra svarbūs.
Monro doktrina sugrįžta XXI amžiuje
Trumpo administracija 2025 m. nacionalinio saugumo strategijojeaiškiai apibrėžė Vakarų pusrutulį kaip dalį JAV įtakos sferos, atkuriant XIX amžiaus Monro doktrinos dvasią. Ši doktrina XIX a. įspėjo Europos valstybes nesikišti į Amerikos reikalus. Toks požiūris reiškia grįžimą prie įtakos sferų politikos, kurioje galia svarbesnė už tarptautines taisykles. Šios koncepcijos atgaivinimas XXI a. signalizuoja atsitraukimą nuo tarptautinės teisės link galia pagrįstos geopolitikos.
Tame pačiame strateginiame dokumente taip pat Europa raginama prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą, netiesiogiai leidžiant suprasti, kad kolektyvinės gynybos principai nebėra savaime suprantami. It užslėptai pritariama Rusijos pozicijai, kad nestabilumas Europoje kyla dėl Vakarų Europos politikos ir net dėl pačios NATO. Tai pavojingas signalas valstybėms, kurios savo saugumą grindžia ne dydžiu ar galia, o teisės viršenybe. Kartu su intervencija Venesueloje, toks požiūris rodo platesnį kolektyvinio saugumo normų atmetimą. Jos pakeičiamos didžiųjų valstybių dominuojamomis įtakos zonomis.
Ką įtakos zonų politika reiškia Baltijos šalims?
Rusijai toks pokytis yra itin palankus. Ji jau seniai tvirtina, kad Ukraina priklauso jos istorinei įtakos sferai, o šį teiginį teoriškai galėtų išplėsti ir Baltijos valstybėms, įskaitant Lietuvą. Pretekstai galėtų būti grindžiami tariama etninių rusų diskriminacija ar grėsme regiono stabilumui. Pagal įtakos sferų logiką tokie teiginiai lengvai tampa prievartos ar net atviros agresijos pateisinimu.
Ekonominiai motyvai šią grėsmę dar labiau sustiprina. Jungtinės Valstijos aiškiai pabrėžė Venesuelos naftos išteklių strateginę reikšmę. Rusija galėtų laikytis analogiško požiūrio, pasitelkdama saugumo argumentus ekonominiams interesams ar politinei kontrolei pateisinti. Kai jėga tampa priimtina įtakos valdymo priemone, tarptautinis susilaikymas greitai nyksta.
Mažų valstybių saugumas – didžiųjų sprendimų įkaitas
Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms Venesuelos precedentas nėra teorinis klausimas. Mūsų saugumas remiasi tarptautinėmis normomis, kurios atmeta vienašališką jėgos naudojimą ir įtakos zonų logiką. Kai šių normų laikymasis tampa selektyvus, mažos valstybės atsiduria ypač pažeidžiamoje padėtyje. Jei tarptautinėje sistemoje įsitvirtina taisyklė, kad galia pateisina veiksmus, tuomet geografinis atstumas nebeturi reikšmės – Venesuela tampa nebe tolima, o įspėjančia istorija.