Naujienos

8 birželio, 2021
Politikų komunikacija pandemijos metu: nuo komunikacinės beraštystės iki Vingių Jono sugrįžimo
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas
Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas

Pandemija, komunikacija, komunikacija, pandemija... Kas ką galiausiai įveiks, atrodė jau sunkiai išnarpliojamas rebusas. „Kai vieni šiek tiek supranta apie politiką, o kiti šiek tiek apie komunikaciją, tai kartais tos sesutės per kalnelį ir nesueina. O tada turime žvairumo efektą“, - mintimis dalijosi politologė Rima Urbonaitė Mykolo Romerio universiteto organizuotoje politologų ir komunikacijos ekspertų diskusijoje apie valdžios atstovų komunikaciją pandemijos metu. Diskusijoje dalyvavo ir viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas, MRU Komunikacijos instituto lektorė ir portalo „Delfi“ apžvalgininkė Rūta Latinytė. Ekspertus kalbino doc. dr. Virginijus Valentinavičius.

Virginijus Valentinavičius: Lietuva atrodo tokia unikali šalis, kurioje ginčas vyksta apie komunikaciją, o ne apie pandemiją. Ar politikai čia tokie komunikaciniai beraščiai, ar tiesiog viešųjų ryšių „kasta“ per stipri ir atkreipia į tai dėmesį?

Arijus Katauskas: Jau pirmo karantino metu buvo labai aišku, kad dabar valstybinis sektorius iš tikrųjų pamatys, kokia svarba yra žmonių, dirbančių komunikacijoje. Tai tiesiog ilgalaikės problemos, kuri buvo ilgą laiką valstybiniame sektoriuje iškilimas į paviršių. (...) Kitas dalykas, jog pirmo karantino metu mes neturėjome tokios aiškiai išreikštos opozicijos būnant pozicijoje. Ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje esantys politikai, akivaizdu, kad naudojasi proga užsidirbti daugiau pliusų savo partijai ar ministerijai, o paskui tenka kažkam taisyti klaidas. Trečias dalykas, vis tik spaudimas iš visuomenės komunikacijai yra milžiniškas ir didesnis nei pradžioje pandemijos. (...) Ir kai šita kritikos banga „atvažiavo“ į Vyriausybę, mūsų vyriausybės pagrindinės galvos tiesiog dingo po stalu. (...) Ir dabar viešojoje erdvėje mes kalbame apie komunikaciją, bet iš tikrųjų turėtume kalbėti apie tai, kad nėra nė vieno lyderio.

Rūta Latinytė: Kiekvienas veiksmas taip pat yra iškalbingas ir komunikacija yra ne tik per žodžius, bet ir per veiksmus. (...) Ir apie komunikaciją reikia galvoti jau sprendimų priėmimo lygmenyje. (...) Komunikacijos reikia kuo įvairesnės. Ne tik faktų ir paaiškinimų, bet ir emocijų, lyderystės ir autoritetų, ir žmonių, kurie galėtų kurti pasitikėjimą net tada, kai sprendimų lygmenyje mes neturime aiškių atsakymų. Emocinės komunikacijos dalis, tai, kas kurtų pasitikėjimą net tada, kai daug kas nėra aišku, ir yra ta silpnoji grandis šiuo metu.

Virginijus Valentinavičius. Bet ar skiriasi komunikacija pirmojo ir antrojo karantino metu?

Arijus Katauskas: Pirmojo karantino metu matėme, kad ponas Veryga neišeina iš televizoriaus, šaldytuvą atsidarai, ir ten yra Verygą. (...) Jo buvo daug ir nekilo klausimų, kas čia yra operacijų vadovas. (...) Ir nors buvo daugybė nesąmonių padaryta, buvo aišku, kas yra atsakingas. (...) Nauja atėjusi valdžia gavo didžiulį pasitikėjimo kreditą. Ir laikotarpis 1-1,5 mėnesio, kada visuomenė labai sutiko su karantino sąlygomis, leido susigrupuoti viską komunikacijoje. Ir atrodė, kad viskas gerai. Bet lūžio taškas buvo pirmųjų vakcinų atvežimas. (...) Ir kai reikėjo eiti kalbėti, nes kilo krūva klausimų, jie išsigando. O tada nutiko paprastas dalykas – tu įsijungi televizorių, o ten nėra nieko. (...) Jeigu mes paimtume A. Verygos intensyvumą ir I. Šimonytės sąžiningumą, gautume tobulą kokteilį. (...) Ir tu negali pasislėpti už mitinių ekspertų tarybos, tu gali tik jais pasiremti. Bet jeigu tu suklydai, išeini ir pasakai „atsiprašau suklydome, dabar veiksmai bus tokie“.

Rima Urbonaitė: Pirmojo karantino metu visuomenė buvo valdžios sąjungininkė. (...) Antrasis karantinas jau veikė tada, kai sąmokslo teorijos buvo išvešėjusios. O ir komunikacija turi būti dviejų lygių – trumpojo ir ilgojo laikotarpio. Ir jei tu žinai, kad bus vakcinacija gruodį, tai tam turi ruoštis jau vasarą ir ankstyvą rudenį. Ir nematyti, kad, kol tu atostogauji per vasarą, sąmokslo teorijos verda, kunkuliuoja, tai niekaip nesusiję su lyderyste. (...) Jeigu tu kalbėsi antras, visada efektas bus silpnesnis. Jeigu tu bėgsi iš paskos, turėsi bėdų. Ir ateina ruduo, o spalį-lapkritį jau lyderystės nebėra. Tai ar ta lyderystė pavasarį nebuvo butaforinė? (...) Tada ateina Ingrida Šimonytė, gesina gaisrus, bet su komunikacija ilguoju laikotarpiu kaip niekas nedirbo, taip nedirbo.

Virginijus Valentinavičius. Diskusijoje apie komunikaciją akivaizdžiai vis iškyla lyderystės klausimas? Kur čia problema?

Rūta Latinytė: Iš pradžių visi laikėsi karantino, elgėsi sąžiningai, rudenį ir per Kalėdas jau tai tapo nebevaldoma. Tu paskelbi tam tikrus nurodymus, o visuomenė jais netiki. Tu paskelbi mokytojų vakcinaciją, o jie atsisako tai daryti. Ir čia yra pasekmės lyderystės nebuvimo. Atėjusiai naujai valdžiai jau buvo dvigubai sunku – tu turi nebevaldomą minią, iškilusius kitus pranašus, kurie pasakoja savo sąmokslo teorijas.

Virginijus Valentinavičius: Kada vis dėlto mūsų politinis elitas prarado svertus ten, kur neturi būti ginčų? Kaip mes apskritai įsileidom į ginčus su Dainiumi Kepeniu?

Arijus Katauskas: Jau po tymų istorijos buvo aišku, kad valstybė vakcinacijos srityje neturi jokios strategijos. (...) Skiepų kampanija startavo neseniai, bet tą daiktą vadinti kampanija man nesiverčia liežuvis. Tai yra higiena, kuri turėjo būti pradėta daryti prieš metus laiko (...) Politikai net nežino kanalų, iš kur antivakseriai gauna informaciją. O tu turėtum būti tame pačiame kanale dešimt kartų daugiau. (...) Dainius Kepenis legalizuotas aukščiausiame lygmenyje kaip antivakseris. Ramūnas Karbauskis pasako, kad čia yra „kita nuomonė“.  Bet kaip Aurelijus Katkevičius yra pasakęs, čia ne nuomonė, čia nėra alternatyvių faktų. (...) Krizinėj situacijoje komunikacijoje demokratijos būti negali. Turi būti bendras susitarimas, griežtas įsipareigojimas.

Rima Urbonaitė: Žmonės dabar yra daug ką sugėrę, kaip sugertukai, ir tai ištraukti iš jų dabar jau sudėtinga. (...) Problema yra ne Dainius Kepenis. Problema yra Ramūnas Karbauskis. Jeigu ne Ramūnas Karbauskis, Dainiaus Kepenio Seime nebūtų ir jis ten šitaip kaip dabar nebujotų. Partijų lyderiai turėtų susėsti ir tartis. O dabar, jei vieni bando iš duobės išlipti, tai kiti iš šono dar pakasa.

Virginijus Valentinavičius: Politikų komunikacijoje jau atsiranda ir pareiškimų, jog viskas blogai, nes moterys valdo. Tai kiek mes toli nuėjome nuo Vingių Jono laikų ir kaip tai veikia visą situaciją?

Rūta Latinytė: Tokia krizė, kaip pandemija, yra labai gera dirva stereotipams suvešėti. Stereotipai gajūs ten, kur yra baimė ir noras supaprastinti pasaulį, sudėti į rėmus ir paaiškinti kas kaltas ir kodėl. (...) Karbauskiui apkaltinti moterišką vyriausybę yra puikus būdas, gali ir sau pelnyti pliusų. (...) Tai yra galbūt būdas pelnyti populiarumą ir pažeminti oponentes, bet tai didelė žala visuomenei. (...) Ir jeigu mes pradedam atkurti stereotipus, tai mes sukuriame ir pavojų, jog grįžtame prie Vingių Jono laikų. (...) O ir Daukanto aikštėje mes turime labai rafinuotą Vingių Jono versiją.

Arijus Katauskas: Turime kalbėti ir apie politikų komunikacijos kultūrą. Mes susitaikėme su Petru Gražuliu, mes leidžiame būti Dainiui Kepeniui, mes leidžiame Ramūnui Karbauskiui šnekėti nesąmones apie moteris. (...) Mes tokiems politikams duodame daug šansų toliau būti viešojoje erdvėje. Čia klausimas ir žiniasklaidai, ar tikrai viskas turėtų atsidurti viešojoje erdvėje. (...) Bet atsistoja R. Karbauskis, pasako dalyką, kuris absoliučiai skaldo visuomenę, grąžina tam tikrą dalį į Vingių Jono ar Brunono laikus. (...) Pasisakymas apie moteris yra ne nuomonė, čia yra nesąmonė.

Visą diskusijos įrašą galite žiūrėti ČIA.