Gegužės pradžioje viso pasaulio žvilgsniai nukrypo į Vatikaną – po popiežiaus Pranciškaus mirties Katalikų Bažnyčia išsirinko naują vadovą. Tai istoriškai reikšmingas įvykis: pirmą kartą pontifiku tapo Jungtinių Amerikos Valstijų atstovas – kardinolas Robertas Prevostas, pasirinkęs Leono XIV vardą.

Kas jis? Kodėl jo tapimas popiežiumi buvo netikėtas, bet logiškas? Kokį vaidmenį Leonas XIV gali atlikti geopolitiniame pasaulyje ir JAV vidaus politikoje? Kokią reikšmę tai gali turėti Lietuvai, Ukrainai ir mūsų regionui? Ar jis tęs Pranciškaus pradėtas reformas Bažnyčios viduje?

Apie tai kalbamės su Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi, dėstančiu filosofiją bei politiką krizių filosofijos požiūriu MRU Vadybos ir politikos mokslų bei Humanitarinių mokslų institute.

– Ar popiežiaus amerikiečio išrinkimas buvo netikėtas ir kokią bendrai žinutę tai siunčia visam pasauliui?

– Taip, tai buvo netikėta. Viešojoje erdvėje buvo pasisakymų – tiek ekspertų, tiek kardinolų – kad amerikietis popiežiumi tikrai nebus, esą dėl Donaldo Trumpo veiksmų. Vis dėlto amerikietis buvo išrinktas, bet tai nėra gera žinia pačiam D. Trumpui.

Svarbu suprasti, koks tai amerikietis. Kardinolas Robertas Prevostas gimė ir augo Čikagoje, bet dar būdamas jaunas buvo išsiųstas į Peru, kur gyveno 20 metų. Jis turi ir JAV, ir Peru pilietybes, tad simboliškai sujungia abi Amerikas – Šiaurės ir Pietų. Tai labai reikšminga, nes iki šiol daug buvo kalbama, kad popiežiais dažniausiai tampa europiečiai, kad Bažnyčią valdo Europa, kai tuo tarpu didžioji katalikų dalis gyvena už Europos ribų – vadinamuosiuose globaliuose pietuose.

Popiežius Pranciškus buvo iš Argentinos , tad balansas krypo į kitą pusę, jis buvo globalių pietų atstovas, bet čia Europa ir vakarietiškas pasaulis jautėsi apleistas, buvo skundžiamasi, kad Pranciškus europiečių nesupranta. Tuo tarpu Leonas XIV atstovauja abiem pasauliams. Jis kalba keliomis kalbomis – anglų, ispanų, prancūzų, italų – ir puikiai išmano europinius reikalus, kas ne visada buvo akivaizdu kalbant apie Pranciškų. Tai tikrai globalus popiežius, vienijantis viso pasaulio Bažnyčią.

Bet, taip, jo pasirinkimas konklavoje vis tiek buvo netikėtas. Jis buvo minimas tarp galimų kandidatų, bet ne tarp favoritų. Tai kompromisinė figūra – kai konservatyvioji ir liberali stovykla nesutaria, pasirenkamas centras, dėl kurio galima susitarti. Bet kompromisinis pasirinkimas nereiškia blogo pasirinkimo. Taip buvo ir su Jonu Pauliumi II.

Be to, prieš šią konklavą buvo daug kalbama apie tai, kad kardinolai vieni kitų nepažįsta, ir kad tai didelė problema. Tuo tarpu R. Prevostas buvo žinomas visiems – kaip Vyskupų dikasterijos vadovas, jis bendravo su viso pasaulio vyskupais. Nuo pat pradžių žvilgsniai į jį krypo kaip į visiems žinomą asmenybę Tad iš vienos pusės – netikėtas, iš kitos – logiškas pasirinkimas.

– Ar jo amerikietiška kilmė turėjo reikšmės?

– Buvo apie tai diskutuojama, dėmesys į tai buvo kreipiamas, bet tai nebuvo lemiamas faktorius. Popiežius turi atitikti visą eilę kitų kriterijų, svarbesnių nei kilmė. Jo kilmė galėjo būti netgi dilema – ar tai bus privalumas, ar problema? Bet pagrindas – asmeninės savybės, o ne pasas.

– Vis dėlto, jo kilmė – privalumas ar problema? Ar Bažnyčios vaidmuo geopolitikoje vis tik nėra toks jau didelis ir popiežiaus kilmės bei įtakos nederėtų sureikšminti?

– Popiežiaus vaidmuo geopolitikoje labai didelis. Bažnyčia nesikiša į valstybių vidaus realijas, bet geopolitiniame kontekste popiežiaus vaidmuo yra labai reikšmingas. „New York Times“ kasmet įtraukia popiežių į įtakingiausių pasaulio asmenų penketuką. Popiežius Pranciškus buvo labai įsitraukęs ir aktyvus, nors mums, ypač dėl Rusijos ir Kinijos, jo pozicija atrodė problemiška. Tačiau popiežius, nori ar nenori, dalyvauja geopolitikoje ir negali iš to pasitraukti.

Leonui XIV-ajam taip pat neišvengiamai teks įsitraukti į geopolitinius procesus. Potencialiai jis gali turėti labai didelę įtaką ir JAV vidaus politikai – vien todėl, kad jis kilęs iš ten. Klausimas – ar jis ja naudosis?

Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus galėjo turėti didelę politinę įtaką Argentinos viduje, bet jis griežtai atsisakė ja naudotis ir apskritai buvo atsiribojęs nuo vidinių Argentinos dalykų, niekuomet jos nelankė, galima sakyti – buvo nutraukęs ryšius su Argentina. Tai kėlė tautiečių pyktį, nusivylimą, bet jis save laikė viso pasaulio, ne Argentinos, popiežiumi.

Jonas Paulius II, pamename, elgėsi priešingai: jo įtaka procesams Lenkijoje buvo milžiniška, ir tai buvo vienas svarbiausių faktorių, dėl ko žlugo Sovietų sąjunga.

Leonui XIV-asis vien dėl to, kad yra amerikietis, be abejo, turės įtakos JAV katalikams. Didelė dalis JAV katalikų su juo tapatinsis ir jo klausys. Nors katalikai JAV nėra tokia didelė jėga kaip protestantai, bet jie labai reikšmingi. Ir tai tikrai nepalanku Donaldui Trumpui – R. Prevostas daug kartų viešai kritikavo jo politiką. Per pastaruosius rinkimus 64 proc. JAV katalikų balsavo už  D. Trumpą, tai Leonas XIV-ojo žodis, neabejotinai, lemtų, kad daug katalikų už D. Trumpą nebebalsuotų. R. Prevostas priklausė tai JAV kardinolų ir vyskupų grupei, kuri priešinosi D. Trumpo politikai. Jo pozicija buvo ir yra aiški – jis nesutinka su D. Trumpo vertybėmis, ir JAV prezidentui tai kels didelių rūpesčių.

Kaip ir viceprezidentui J. D. Vance’ui, kuris pastaruoju metu pradėjo į viešumą kelti savo katalikiškumą. Įdomus epizodas įvyko šių metų vasarį, dar iki konklavos. J. D. Vance’as, pabrėždamas savo katalikiškumą, bandė cituoti šv. Augustiną. R. Prevostas viešai jį sukritikavo dėl to – pareiškė, kad tai klaidingas šv. Augustino interpretavimas, ir tos vertybės bei katalikiškumo samprata, kurią J. D. Vance‘as  deklaruoja neva remdamasis šv. Augustinu, yra labai iškreipta. Priminsiu, kad R. Prevostas priklauso šv. Augustino ordinui – jis tikrai išmano, apie ką kalba.

Taigi J. D. Vance‘as turės didelių rūpesčių – prisistatinėdamas kaip katalikybės gynėjas jis gaudavo politinių dividendų, o čia popiežiumi išrenkamas amerikiečių kardinolas, kuris jau anksčiau yra pasakęs, kad J. D. Vance‘o propaguojama katalikybė yra šnipštas ir neturi nieko bendro su autentiška katalikybe. Todėl J. D. Vance‘as katalikų ir apskritai krikščionių akyse atsiduria labai nepatogioje situacijoje.

– Bet D. Trumpas juk pasveikino naująjį popiežių...

– Taip, formaliai pasveikino, pasidžiaugė, kad popiežiumi tapo amerikietis. Bet dar prieš konklavą jis aiškiai buvo pasakęs, kad jo favoritas – Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothy Dolanas. Tai visai kita stovykla. Tad pasveikino, bet būtų naivu tikėtis šilto santykio. Su D. Trumpu visko gali būti – rytoj gali ir išpeikti popiežių.

– Ar jau yra ženklų, rodančių, kad Leonas XIV bus aktyvus geopolitiniuose klausimuose?

– Tam tikrose srityse – tikrai. Ypač kalbant apie socialinį teisingumą, žmogaus teises, migrantų teises. Šiais klausimais jis tikrai nevengs pasisakyti. Tai rodo ir jo pasirinktas vardas – Leonas. Leonas XIII-asis buvo tas popiežius, kuris į Bažnyčios mokymą įvedė socialinio teisingumo dimensiją. Tai buvo didelis perversmas Bažnyčioje. Leonas XIII-asis labai aiškiai pasakė, kad Bažnyčia turi pritarti demokratijai, turi pritarti valstybės ir Bažnyčios atskyrimui. Tai buvo popiežius reformatorius. 

Tai ir Leonas XIV-asis, kaip minėjau, pasisakys socialinio teisingumo, žmogaus teisių, migrantų teisių klausimais, žinoma, nesileisdamas į politikos konkretybes. Leonas XIV-asis yra vienuolis, kontempliatyvus, nebus radikalas. Vargu, ar minės konkrečius vardus ir kišis į vidaus politiką, bet aiškiai kalbės apie principus ir vertybes. Vis dėlto jo santykis su geopolitika dar tik formuosis.

– O ko galima tikėtis iš naujojo popiežiaus Lietuvos ar Ukrainos atžvilgiu?

– Kol kas sunku pasakyti. Neturiu informacijos apie jo santykį su Lietuva – nesu matęs jokios medžiagos šia tema. Ukrainos klausimas taip pat nebuvo jo kompetencijoje – tai buvo Valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino sritis. Beje, P. Parolinas nesutarė su popiežiumi Pranciškumi dėl pozicijos Ukrainos atžvilgiu. R. Prevostas šiuose klausimuose nedalyvavo, tai nebuvo jo sritis.

Jo inauguracinėje kalboje nuskambėjusi frazė „nusiginkluojanti ir nuginkluojanti taika“ man kol kas yra mįslė. Reikia šiek tiek palaukti, nes dabar dar anksti daryti apibendrinimus. Galime daug prikalbėti, bet turime sulaukti konkrečių veiksmų.

– Apibendrinant: geopolitiniame kontekste šį išrinkimą turėtume vertinti pozityviai, ar su tam tikru nerimu, atsargumu?

– Manau, kad Baltieji rūmai, ypač D. Trumpo aplinka, yra labai sunerimę. Jie šį išrinkimą, manau, vertina negatyviai. Iš savo pusės – aš nesu D. Trumpo gerbėjas – vertinu tai labai pozityviai. Žinoma, reikės sulaukti konkrečios naujojo popiežiaus pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu, bet apskritai, manau, kad šį įvykį galima vertinti labai pozityviai.

Mes dar nesame matę aiškių R. Prevosto pasisakymų geopolitiniais klausimais, nes tiesiog tai nebuvo jo sritis. Bet kritiką D. Trumpo administracijai mes matėme. Vadinasi, tam tikras tendencijas jau galime įžvelgti, bet konkrečių sprendimų teks dar palaukti.

– Ko apskritai iš Leono XIV galima tikėtis kaip iš Bažnyčios vadovo? Ar katalikų Bažnyčiai tai žada permainas, reformas? Kokiose srityse galima tikėtis didžiausio Leono XIV aktyvumo?

– Dabar, kai jis yra popiežius – visa Bažnyčia tampa jo atsakomybe. Tačiau iki šiol jis buvo labiau vidaus reikalų administratorius. Todėl tikrai galima tikėtis reformų Bažnyčios viduje. Jis yra aiškus popiežiaus Pranciškaus linijos tęsėjas.

Ypač svarbus gali būti dėmesys Bažnyčios decentralizacijai ir moterų vaidmeniui. Būdamas Vyskupų dikasterijos prefektu – tai dikasterija, atsakinga už vyskupų skyrimus, o tai viena svarbiausių Vatikano institucijų – jis į šios dikasterijos tarybą paskyrė net tris moteris. Iki šiol tai buvo neregėta.

Įžanginėje kalboje jis kelis kartus pabrėžė sinodiškumo svarbą. Sinodiškumas reiškia visų Bažnyčios narių – ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių – įtraukimą į Bažnyčios valdymą. Tai labai reikšminga.

Taip pat jis pasisakė už mažumų teises Bažnyčioje, tarp jų – ir išsiskyrusių, antrą kartą susituokusių žmonių teisę aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

Taigi, lauksime, kaip jis toliau šias reformas įgyvendins. Kaip rodo istorija, nauji popiežiai dažnai pateikia netikėtumų. Pranciškus tikrai tokių pateikė, todėl dabar belieka stebėti pirmuosius Leono XIV žingsnius.