Kas jungia mokytoją, tyrėją ir kūrėją? Atsakymų į šiuos klausimus lapkričio 13 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) ieškojo dalyviai, susirinkę į pedagogų–tyrėjų dirbtuves „EDUTAKU“. Tai buvo ne tik Lietuvos švietimo bendruomenės – mokslininkų, praktikų, švietimo politikos atstovų susitikimas, – bet ir bendras kūrybinis eksperimentas, kvietęs permąstyti mokytojo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.

Renginį atidariusi MRU rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė pasidžiaugė, kad Lietuvoje susiformavo trečiasis konsoliduotas pedagogų rengimo centras (KPRC), sujungiantis skirtingų aukštųjų mokyklų – MRU, Kauno technologijos universiteto (KTU), Lietuvos sporto universiteto (LSU) ir Vilniaus kolegijos – patirtis ir stiprybes.

„Konsolidavimas ir tarpdiscipliniškumas mums suteikia unikalią galimybę jungti edukologijos, psichologijos, technologijų bei kitų mokslų žinias. Tikimės, poveikio nacionaliniu lygmeniu, tačiau mūsų tyrėjai tikrai pajėgūs veikti ir tarptautinėje erdvėje, ypač kalbant apie doktorantūrą bei podoktorantūros tyrimus,“ – sakė MRU rektorė.

Keturios aukštosios mokyklos – viena vizija

KPRC oficialiai įsteigtas 2024 m. rugsėjo 11 d., pasirašius bendradarbiavimo sutartį tarp keturių aukštųjų mokyklų.
Šis susivienijimas – ne formalumas, o kryptingas žingsnis, ieškant glaudesnio mokslo ir praktikos bendradarbiavimo. KPRC tikslas – sujungti žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius, stiprinti pedagogų rengimo kokybę, skatinti edukologijos mokslo plėtrą ir palaikyti mokymosi visą gyvenimą iniciatyvas. Išsikeltas įkvepiantis siekis – tapti dinamišku, tarpdisciplininiu ir inovatyviu pedagogų rengimo bei švietimo tyrimų centru, prisidedančiu prie darnios visuomenės kūrimo, asmens gerovės ir ekonominės pažangos.

Būtent šią bendradarbiavimo dvasią ir siekį kurti naujas pedagogikos jungtis lapkričio 13 d. atspindėjo MRU vykusios „EDUTAKU“ dirbtuvės, subūrusios KPRC narius iš visų keturių institucijų.

Renginį gyvai ir įtraukiai moderavo MRU neurodidaktikos projektų vadovė dr. Aušra Kolbergytė, kuruojanti KPRC veiklą universitete.

Nuo tautinės mokyklos iki „takios“ ugdymo paradigmos

Apie KPRC koncepciją ir siektinus rodiklius kalbėjęs KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas aptarė mokyklos raidos kelionę ir drąsiai kėlė klausimą:

„Kam šitame bėgančiame pasaulyje visa tai darome? Kuo mes tikime? Koks yra šiandienos mokyklos idealas?“

Pranešėjas priminė, kad nuo 1989 m. tautinės mokyklos koncepcijos iki šių dienų mokykla išgyveno kelis etapus. 2013 m. „geros mokyklos“ samprata atvėrė dialogiškumo ir dinamiškos aplinkos principus, o dabartinis laikotarpis reikalauja gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus ir technologijų, nacionalinio ir globalaus, formalaus ir neformalaus ugdymo.

Pasak dr. A. Lašo, šiuolaikinė mokykla turi tapti „takia“ – gebančia nuolat sinergizuoti pagrindinius ugdymo dėmenis.

„Balansas – tai ne išankstinė nuostata, o nuolatinė dinamika“, – pabrėžė jis.

Švietimo reformos iššūkiai: nuo turinio iki mokytojo savijautos

Apie aktualiausius ugdymo poreikius ir pedagogų rengimo iššūkius kalbėjusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė dr. Jolanta Navickaitė akcentavo, kad švietimo turinio atnaujinimas – vienas ambicingiausių darbų per pastarąjį dešimtmetį.

„Turėtų keistis pati pamoka, jos struktūra – būtini darbo metodų, mokymosi ir mokymo pokyčiai. Jauni mokytojai turi tas žinias įgyti, o dirbantys – atnaujinti,“ – pabrėžė ji.

Dr. J. Navickaitė kalbėjo apie universitetų svarbą švietimo kaitoje, kviesdama mokslininkus aktyviau įsitraukti palaikant praktikus ir tobulinant kompetencijų vertinimą. Anot jos, pažymys neturi būti bausmė – svarbus grįžtamasis ryšys ir mokinio savijauta.

Ji taip pat atkreipė dėmesį į mokytojų emocinę būklę: „Lietuvos mokytojai pavargę, dažnas nežino, kaip ugdyti socialines ir psichologines kompetencijas, todėl būtina stiprinti jų paramos sistemą.“

Ar technologijos perrašo mokytojo profesiją?

EdTech Lietuva asociacijos vadovė dr. Jurgita Jaruševičienė savo pranešime klausė, ar technologijos iš esmės keičia mokytojo profesiją:

„Manau, kad technologijos tikrai perrašo šią profesiją“, – teigė ji, pabrėždama, humanistinio požiūrio į vaiką svarbą.

Pasak jos, švietimo sistema pilna projektų ir inovacijų, tačiau dažnai stinga jungiančio pagrindo. „Kalbame apie kompetencijas, deja, retai – apie meilę vaikui, aplinkai, bendrystei,“ – sakė ji. J. Jaruševičienės teigimu, mokytojas turi būti ne žinių pardavėjas, o santykio kūrėjas. Tuo tarpu universitetai – švietimo ateities modeliuotojai.

Ką apie mokymą(si) sako neuromokslas?

MRU neurodidaktikos projektų vadovė dr. Aušra Kolbergytė pristatė neurodidaktikos principus, atskleidžiančius, kaip mokymosi procesą veikia smegenų veikla ir emocinė būsena.

„Jei sukeltume laimės jausmą mokiniams, gal jie į mokyklą bėgtų pasišokinėdami?“ – retoriškai klausė ji.

Mokslininkė teigė, kad efektyvus mokymasis neatsiejamas nuo dopamino, oksitocino ir kitų „laimės“ hormonų, o emocinis saugumas – būtina sąlyga dėmesio ir atminties veiklai. Todėl mokytojo užduotis – kurti aplinką, kurioje mokymasis tampa natūraliu ir džiaugsmingu procesu.

Partnerystės galia

Po įkvepiančių pranešimų dalyvių laukė kūrybinės dirbtuvės, kuriose visų KPRC institucijų  atstovai pristatė savo institucinius trikampius, atspindinčius mokslinių veiklų interesus, resursus ir poreikius. Dirbtuvių užduotis „Iššūkių taikiniai“ padėjo išsigryninti bendrus tikslus ir stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Renginį apibendrindama MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto dekanė prof. dr. Odeta Merfeldaitė pabrėžė bendradarbiavimo svarbą:

„Partnerystė gimsta bendrose veiklose ir labai džiaugiuosi dėl šiandien vykusio konstruktyvaus ir produktyvaus mūsų visų darbo. Jau dabar aišku, kad mūsų laukia labai daug veiklų, kurias įgyvendindami skirstysimės tiek horizontaliais, tiek vertikaliais principais.“

 

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Nojus Jasiūnas