Kas slypi už žodžių „pagaliau pastojau“? Šį klausimą kelia Mykolo Romerio universiteto (MRU) psichologijos krypties daktarė Aušra Sirevičiūtė. Ji pirmą kartą Lietuvoje savo moksliniu tyrimu atskleidė, kaip moterys išgyvena nėštumą ir motinystę po genetiškai nulemto nevaisingumo.
Tyrime atskleidžiama, kad motinystė po ilgų metų bandymų ir netekčių dažnai būna ne vien džiaugsminga. Ją lydi baimė, nerimas, egzistenciniai klausimai ir gili vidinė transformacija.
„Moterys tarsi gyvena tarp praeities ir dabarties – stengiasi sutaikyti skausmingą nevaisingumo patirtį su naujai gimstančia motinyste“, – sako tyrėja.
Motinystės džiaugsmo ir sielvarto paradoksas
Anot dr. A. Sirevičiūtės, svarbu atpažinti savotišką paradoksą: džiaugsmas gali eiti greta sielvarto, baimės ar nerimo. Šie moterų jausmai dažnai lieka neišsakyti, tačiau yra svarbi jų būties dalis. „Kartais užtenka tiesiog būti šalia – jautriai, be vertinimo, priimant moters vidinį daugialypiškumą“, – priduria mokslininkė.
Vienas pagrindinių tyrimo aspektų – tai, kad net ir pastojus bei pagimdžius, nevaisingumo šešėlis niekur nedingsta. Genetiniai veiksniai, tokie kaip MTHFR geno mutacija, dažnai sukelia persileidimus. Tuo pačiu – ir gilų nepasitikėjimą savo kūnu, kuris turėtų nešti gyvybę, bet kartais ją stabdo.
Ši patirtis ne tik paveikia moters emocinę būklę, bet ir ryšius su aplinkiniais bei sveikatos priežiūros specialistais. Anot tyrėjos, „dažnai stinga ne tik emocinio palaikymo, bet ir jautrumo netektims bei psichologinio saugumo“.
Motinystė šiuo atveju – tai ir naujas gyvenimo etapas, ir savotiškas atsakas į ilgametę kovą. Mokslininkė dalinasi, kad tyrimo dalyvių kelias į motinystę pripildytas kontrolės poreikio, nerimo ir vidinio konflikto tarp visuomenės lūkesčių bei asmeninių išgyvenimų.
Pagalbos svarba ir rekomendacijos specialistams
Dr. A. Sirevičiūtė akcentuoja, kad būtina laiku teikti psichologinę pagalbą, padėti moterims integruoti nevaisingumo patirtį į savo gyvenimo istoriją. Tyrime pateikiamos ir rekomendacijos sveikatos priežiūros specialistams: daugiau dėmesio moterų emocinei būklei, jautresnis reagavimas į netektis, paramos grupių prieinamumas.
„Motinystė po nevaisingumo – tai ne tiesiog nėštumas po gydymo. Tai gili, egzistencinė patirtis, kupina vilties, baimės ir naujos gyvenimo prasmės“, – reziumuoja tyrėja.
Šis mokslinis darbas – svarbus žingsnis siekiant, kad moterų išgyvenimai būtų išgirsti, jų emocijos – priimtos, o pagalbos prašymas – vertinamas kaip brandos ženklas.
Išsamesnė publikacija šia tema buvo paskelbta čia.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Karina Veikšraitė
