Šiandien socialinės organizacijos veikia nuolat kintančioje aplinkoje: visuomenės lūkesčiai auga, darbuotojų perdegimo rizika didėja, o teisės aktų bei finansavimo pokyčiai verčia ieškoti naujų sprendimų.

Lapkričio 7 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) surengta nacionalinė mokslinė–praktinė konferencija „Geroji vadovavimo praktika socialinėje srityje: mokslinės kryptys ir inovatyvūs sprendimai“, kurią organizavo MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas (iniciatorė – dr. Jolita Gečienė) kartu su Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA).

Renginys subūrė daugiau nei 240 dalyvių – socialinių paslaugų organizacijų vadovus, supervizorius ir mokslininkus – diskusijai apie šiuolaikinės lyderystės iššūkius bei naujus vadybos sprendimus.

Vis dėlto lapkričio 7-osios rytas prasidėjo ne nuo rimtų pranešimų, o nuo muzikos ir šypsenų. Auditoriją užbūrė Šiaulių miesto savivaldybės globos namų dienos centro Goda „Spalvų muzikos orkestras“, kuriame  jaunuoliai groja naudodami spalvų metodiką – renginio dalyviai lingavo, plojo ir dainavo drauge: „Mūsų dienos – kaip šventė...“

Tais pačiais žodžiais konferenciją atidarė MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto dekanė prof. dr. Odeta Merfildaitė.

„Šis renginys – puiki erdvė permąstyti savo, kaip vadovo, vaidmenį ir išdrįsti leisti būti sau pažeidžiamam,“ – akcentavo dekanė. Pasak jos, tvariems sprendimams būtina jungti tris jėgas – praktiką, mokslą ir dalyvių patirtis.

Sveikinimo žodį konferencijos dalyviams tarė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėja Sandra Sejavičienė.

Vidurinės grandies vadovų atsparumas ir motyvacija

MRU Neurodidaktikos projektų vadovė dr. Aušra Kolbergytė kalbėjo apie iššūkius, su kuriais susiduria vidurinės grandies vadovai. Ji dalinosi transformuojančios saviugdos principais. Anot pranešėjos, emocinė savireguliacija, aiškus galios ribų suvokimas ir rūpinimasis savimi padeda vadovams išlikti pokyčių valdytojais.

„Atsparumas prasideda nuo gebėjimo sustoti ir įsiklausyti į save. Kokie yra Jūsų vienos minutės išminties pauzės būdai?“ – kvietė auditoriją pamąstyti dr. A. Kolbergytė.

Šeduvos globos namų direktorė Andžela Brazienė akcentavo vidinės motyvacijos svarbą: „Tai – jėga, kuri įkvepia vadovus siekti tikslų, išlaikyti atkaklumą ir įkvėpti komandą net susidūrus su sunkumais.“ Pasak jos, būtent vidinė motyvacija, o ne nei išoriniai paskatinimai suteikia stabilumo, tad ją būtina nuolat ugdyti.

Inovatyvūs vadybos sprendimai 

MRU Viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Andrius Stasiukynas dalinosi, kad kokybės vadybos metodai viešajame sektoriuje ypač išpopuliarėjo krizinių situacijų (pandemija, karas) metu, kai organizacijos turėjo „su mažiau padaryti daugiau“.

„Naujų inovacijų diegimą dažnai stabdo ne tik politiniai, bet ir organizaciniai trikdžiai“, – sakė profesorius. Jo teigimu, lyderystė ir pokyčių vadyba – kertiniai veiksniai, padedantys organizacijoms išlikti atsparioms ir prisitaikyti.

LPSKA vadovė Akvilė Budreckytė pristatė vadinamosios „gyvos organizacijos“ modelį, grįstą Frederic Laloux idėjomis. Pagal jį atsakomybė pasidalijama komandoje, o vadovas tampa ne vien sprendimų priėmėju, bet ir bendrakūrėju. „Atvirumas, pasitikėjimas, ritmas ir grįžtamasis ryšys – tai principai, padedantys organizacijoms augti ir išlikti gyvoms,“ – akcentavo pranešėja.

Vadovo santykis su darbuotojais: perkėlimo fenomenas ir supervizijos vaidmuo

Vilniaus universiteto docentė dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė kalbėjo apie psichoanalitinį požiūrį į vadovo ir darbuotojų santykius, pristatydama perkėlimo, kontraperkėlimo reiškinius.

 „Vadovas – tarsi vienišas konteineris, talpinantis organizacijos emocijas, problemas ir projekcijas. Tad sveikinu, vadovai: jūs esate vienišių klubo nariai,“ – lengvai ironizavo VU docentė, skambant juokui auditorijoje.

Tuo tarpu MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto vyr. lektorė dr. Neringa Kurapkaitienė priminė, kad supervizija vadovams – tai ne prabanga, o būtinybė. Ji suteikia galimybę sustoti, apmąstyti santykius su komanda ir priimti subalansuotus sprendimus. „Vadovo supervizija – tai visos organizacijos supervizija“, – pabrėžė pranešėja, iliustruodama savo pranešimą paveikia skrudzdėlyno – organizacijos metafora.

Kliento balsas, organizacijos kultūra ir darbuotojų gerovė

MRU Žmogaus ir visuomenės studijų bei Viešojo valdymo ir verslo fakultetų profesorė dr. Agota Giedrė Raišienė ragino socialinių paslaugų įstaigų vadovus labiau įsiklausyti į klientų balsą: „Kokybiniai duomenys leidžia pereiti nuo „išgirdome ir galbūt atsižvelgsime“ prie „įsiklausėme ir pakeitėme“.“ Pasak jos, tikrasis pokytis įvyksta tuomet, kai duomenys tampa priemone refleksijai, o ne tik ataskaitų skaičiais.

LPSKA supervizorė Viltarė Valatkienė priminė apie perdegimo riziką: „Kai nebelieka balanso tarp tikslų ir poilsio, nukenčia ne tik žmogus, bet ir visa organizacija.“ Vadovams kaip strateginis įrankis buvo pristatyti praktiniai principai, kaip mažinti perdegimą ir kurti tvarią organizaciją.

Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Rasa Naujanienė pabrėžė, kad lyderystė ir organizacijos kultūra yra neatskiriamos. Vertybėmis grindžiama, tvari kultūra užtikrina socialinių paslaugų kokybę ir darbuotojų įsitraukimą, o destruktyvus vadovavimas gali sukelti išsekimą ir disfunkciją.

Viliaus Gaigalaičio globos namų direktorius Ginter Harner akcentavo žmogiškumo svarbą: „Socialinė globa be žmogiškumo – kaip orkestro pasirodymas be garso. Orumas – tai rodiklis, nuo kurio viskas prasideda.“ Tad, anot pranešėjo, būtinas balansas tarp efektyvumo, biurokratijos ir žmogaus orumo.

Lyderystės pamokos šiandienos socialinėms organizacijoms

Konferenciją apibendrino renginio iniciatorė, MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto lektorė, Anykščių socialinės globos namų direktorė ir Savivaldybių socialinės globos įstaigų vadovų asociacijos (SSGĮVA) pirmininkė dr. Jolita Gečienė: „Įkvepianti lyderystė socialinėje organizacijoje nėra tik vadovavimo stilius. Tai praktinis instrumentas, leidžiantis kurti pasitikėjimu ir atsakomybe grįstą kultūrą, skatinti inovacijas ir stiprinti veiklos tęstinumą“.

Jos teigimu, tokie renginiai padeda pamatyti, kad vadovų iššūkiai nėra tik individualūs. Jie sisteminiai. „Mokslas gali padėti juos suprasti ir transformuoti. Čia teorija ir praktika tikrai susitinka, o mokslo žinios įgauna gyvą prasmę socialinio darbo vadybos realybėje,“ – sakė ji.

Dalyvių gausa nacionalinėje mokslinėje–praktinėje konferencijoje aiškiai parodė, kad vadovai ieško ne tik žinių, bet ir bendruomenės: erdvės dalintis patirtimi ir kurti brandesnę lyderystės kultūrą, kur teorija ir praktika susilieja į realią socialinę vertę.

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Lukas Kodis