„Dirbu sau, pats renkuosi klientus, laiką ir krūvį“ – taip dažnai įsivaizduojama laisvai samdomų darbuotojų kasdienybė. Tačiau ar ši laisvė reali?

Mykolo Romerio universitete (MRU) apginta disertacija rodo: ne visada. Teisės krypties daktaras Hans Lauschke (vadovas – prof. dr. Rytis Krasauskas) analizavo, kaip keičiasi laisvai samdomų darbuotojų teisės ir socialinės garantijos Lietuvoje bei kitose ES šalyse. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje savarankiškai dirbantys asmenys sudaro apie 10 % visų dirbančiųjų. Tai – daugiau nei ES vidurkis, todėl ši „pilkoji zona“ tampa ne išimtimi, o vis labiau matoma darbo rinkos dalimi.

Pasak tyrimo autoriaus, net ir tada, kai darbuotojas neturi tiesioginio vadovo, aiškių nurodymų nėra, laisvė dėl darbo sąlygų gali panašėti į iliuziją: „Formali laisvai samdomų darbuotojų nepriklausomybė dažnai slepia realų autonomijos trūkumą.“ Pavyzdžiui, platformose dirbantys asmenys gali jausti spaudimą nuolat sutikti su naujai siūlomomis užduotimis, nes nuo jų aktyvumo priklauso ir ateities galimybės gauti darbą. Vertinimų sistemos, reitingai ar algoritmai tokiose darbo vietose suformuoja atitinkamą ten dirbančiųjų elgseną. Kita situacija: jei didžiąją dalį pajamų laisvai samdomi darbuotojai gauna iš vieno užsakovo, jų pasirinkimo laisvė dar labiau susiaurėja. Net tokie paprasti dalykai, kaip poilsis ar atostogos, tampa rizikingi. Moksliniame darbe daroma išvada, kad dalis „laisvai samdomų“ santykių realybėje funkcionuoja kaip paslėpti darbo santykiai, tik be jiems būdingų garantijų.

 „Pilkoji zona“ teisėje

Teisė iki šiol remiasi gana aiškia logika: jei egzistuoja pavaldumas ir kontrolė, esi darbuotojas. Jei ne, esi laikomas savarankišku. Tačiau realybė vis dažniau nebetelpa į šias kategorijas. „Ribos tarp darbo formų vis labiau išsilieja“, – sako dr. Hans Lauschke.

Atliekant tyrimą nustatyta, kad vis daugiau dirbančiųjų patenka į tarpines situacijas, kurioms esamas teisinis reguliavimas nėra pritaikytas. Net tradiciniai darbai šiandien tampa lankstesni: nuotolinis darbas, lankstus grafikas, projektinė veikla. Vis dėlto kai kurios teisinės sistemos, tarp jų – ir Lietuvos, vis dar remiasi gana griežtu modeliu, kuris labiau primena XX a. darbo rinką. Tai, anot tyrėjo, yra vadinamoji „apibendrinto teisingumo“ logika. Kitaip sakant, vienodas apsaugos modelis visiems. Ji užtikrina bazinį saugumą, bet nebūtinai atitinka šiandienos darbo įvairovę. Aiškios ribos, kada „laisvai samdomas“ tampa darbuotoju, nėra. Ir tai – viena svarbiausių disertacijos išvadų. Viskas priklauso ne nuo vieno kriterijaus, o nuo bendro vaizdo.

Tarpinės kategorijos: ar Lietuva pasiruošusi?

Mokslininko nagrinėta Vokietijos praktika siūlo įdomų sprendimą: be samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančiųjų egzistuoja tarpinė kategorija – „į darbuotojus panašūs asmenys“. „Formaliai žmogus gali būti nepriklausomas, bet realiai – stipriai susaistytas su vienu užsakovu“, – dalinasi dr. Hans Lauschke.

Kitų šalių praktikos analizė rodo, kad lankstesni modeliai leidžia išvengti situacijų, kai asmuo lieka „už sistemos ribų“: nei samdomas darbuotojas, nei iš tikrųjų savarankiškas. Lietuvoje galiojanti sistema siekia aiškumo ir tai, anot dr. Hans Lauschke, turi savo privalumų. Tačiau, anot mokslininko, tas aiškumas kartais gali būti apgaulingas. Tyrėjas kritikuoja „viskas arba nieko“ principą, kai socialinė apsauga siejama tik su formaliu statusu, o ne realia situacija.

Nematomos kontrolės problema

Vienas įdomiausių disertacijos aspektų – vadinamoji „minkštoji kontrolė“. „Ji veikia subtiliai, bet labai efektyviai ir būtent todėl ją sunku reguliuoti“, – akcentuoja mokslininkas.

Tyrimo rezultatai rodo, kad algoritminis valdymas ir vertinimų sistemos gali turėti tokį pat poveikį kaip tiesioginė kontrolė, tačiau teisėje dažnai lieka neįvardytos. Provokuojanti išvada: kontrolė šiandien dažnai egzistuoja be aiškaus kontroliuojančio subjekto. Nors Europos Sąjunga jau imasi sprendimų, vien skaidrumo neužtenka. Jei teisinė sistema ir toliau pripažins tik „klasikinę“ kontrolę, šios naujos formos liks pilkojoje zonoje. Anot dr. Hans Lauschke išryškėjo ir dar vieną problema: kai kurios teisės formaliai egzistuoja, bet realiai neveikia. Pavyzdžiui, laisvai samdomi asmenys gali jungtis į profesines sąjungas. Tačiau jei jie neturi realių galimybių dalyvauti jų veikloje ar ginti savo interesų, tokia teisė tampa beveik simbolinė.

Socialinės garantijos: sistema, kuri nebeatitinka realybės?

O kaip su socialinėmis garantijomis? Problemos čia dar ryškesnės. „Sistema ne visada atspindi realią ekonominę situaciją“, – dalinasi tyrėjas. Analizuojant socialinės apsaugos modelius nustatyta, kad jie vis dar orientuoti į stabilų, nenutrūkstamą darbo santykį, kuris šiuolaikinėje darbo rinkoje tampa vis retesnis. Pavyzdžiui, žmogus gali dirbti beveik pilnu krūviu vienam klientui, bet dėl savo statuso gauti mažesnę apsaugą nei tas, kuris dirba kelias valandas per savaitę pagal darbo sutartį. Paradoksali, bet tyrime išryškėjusi situacija: daugiau dirbantis asmuo gali būti mažiau apsaugotas.

Ar įmanoma vienas apibrėžimas visiems?

Didžiausia klaida, pasak dr. Hans Lauschke, – bandymas rasti vieną universalų laisvai samdomo asmens apibrėžimą. „Pagrindinis klausimas turėtų būti ne tai, kas yra darbuotojas, o kam reikalinga apsauga ir kodėl“, – pabrėžia jis.

Tyrimo išvadose siūloma pereiti prie funkciniu požiūriu grindžiamo vertinimo, kuriame svarbiausias kriterijus – dirbančiojo pažeidžiamumas. Mokslininko nuomone, darbo teisė turėtų saugoti ne statusą, o žmogų. Darbo teisė visada buvo apie pažeidžiamų žmonių apsaugą. Šiandien keičiasi formos, bet ne pati problema.

Tekstą rengė Mokslo ir inovacijų mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotrauka: asmeninis archyvas