Kokios visuomenės tampa atsparios, o kurios neatlaiko išbandymų? Kaip gyventi pasaulyje, kuriame vis dažniau susiduriame su netikėtais tektoniniais sukrėtimais – pandemijomis, karais, klimato krize ar technologiniais pokyčiais?

Šie klausimai skambėjo Mykolo Romerio universiteto (MRU) stende Vilniaus knygų mugėje, kur buvo pristatyta monografija anglų kalba „Strengthening Human and Societal Resilience in Uncertain Times“ (liet. k. „Žmogaus ir visuomenės atsparumo stiprinimas neapibrėžtumo laikotarpiu“). Trijų mokslininkių – profesorės habil. dr. Onos Gražinos Rakauskienės, docentės dr. Linos Volodzkienės ir profesorės habil. dr. Dalios Štreimikienės – bendras darbas išleistas prestižinėje tarptautinėje mokslinėje leidykloje „Routledge“, „Taylor & Francis Group“.

Knygų mugėje vykusio pokalbio metu dvi autorės – prof. O. G. Rakauskienė ir dr. L. Volodzkienė – kvietė pažvelgti giliau: kas iš tiesų slypi po žodžiu „atsparumas“ ir kodėl jis šiandien tampa vienu svarbiausių visuomenės iššūkių. Pasak MRU Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovės prof. O. G. Rakauskienės, mes, kaip ir visas pasaulis, gyvename visa persmelkiančio nerimo ir sukrėtimų epochoje. Didėjantis žmogaus nesaugumas, pandemijų grėsmė, auganti socialinė ir ekonominė nelygybė, tarptautinių konfliktų eskalacija, klimato kaita, dirbtinio intelekto ir informacinių technologijų keliami iššūkiai bei šių grėsmių nesuvokimas stiprina žmogaus pažeidžiamumą ir kuria nuolatinio nestabilumo jausmą. Atsiranda nauji neapibrėžtumo lygmenys, kurie sąveikauja tarpusavyje, formuodami naują, iki šiol neregėtą grėsmių kompleksą.

„Visuomenė gyvena neapibrėžtumo laikais, kai žmogus ne visada geba veiksmingai tvarkyti savo gyvenimą. Globalinė ekonominės plėtros pažanga negarantuoja saugumo jausmo“, – diskusijoje pabrėžė profesorė.

Pastaraisiais metais ypač aktualūs tampa tyrimai, nagrinėjantys žmogaus socialinį ir ekonominį pažeidžiamumą bei atsparumą. Pagrindinis atsparumą apibūdinantis kriterijus – žmogaus gebėjimas atsilaikyti prieš gyvenimo išbandymus, prisitaikyti prie pokyčių ir, pasinaudojant patirtimi, stiprėti. Autorių požiūriu, žmogaus atsparumas – tai pasirinkimo galimybių užtikrinimas dabar ir ateityje, leidžiantis susidoroti su neigiamais gyvenimo įvykiais, prie jų prisitaikyti ir panaudoti įgytą patirtį kaip pranašumą siekiant gerovės ateityje.

Atsparumas – ne tik ekonomika

Pasak dr. L. Volodzkienės, vienas svarbiausių tyrimo akcentų – atsparumas negali būti matuojamas vien ekonomikos rodikliais. Todėl monografijoje jis analizuojamas įvairiais pjūviais – ekonominiu, socialiniu ir psichologiniu, lyginant pasaulio šalių, Europos Sąjungos ir Lietuvos duomenis. Atsparumo esmę išreiškia žmogaus pasirinkimo laisvė gyventi tokį gyvenimą, kuris jam yra svarbus ir vertingas. Tai glaudžiai siejasi su žmogaus raidos tikslu – plėsti žmonių galimybes ir jų pasirinkimo laisvę. Būtent ši laisvė sudaro ir žmogaus atsparumo pamatą. Todėl, tiriant atsparumą globaliu pasaulio šalių lygmeniu, naudojamas Žmogaus raidos indeksas – rodiklis, apimantis žmogaus sveikatos būklę, išsilavinimą ir pajamų lygį. Jis laikomas vienu iš pagrindinių integruotų rodiklių, leidžiančių vertinti visuomenės atsparumą.

 „Atsparumas nėra įgimtas bruožas. Tai gebėjimas prisitaikyti, kurį galima ugdyti. Ir tai nėra tik valstybės atsakomybė – kiekvienas žmogus turi savų resursų, kuriais gali stiprinti savo atsparumą“, – pažymėjo mokslininkė.

Autorių nuomone, svarbios ir psichologinės teorijos apie žmogaus gebėjimą susidoroti su krizėmis. Viena jų – Viktoro Franklio idėja apie gyvenimo prasmę. Pasak jo, net sudėtingiausiomis aplinkybėmis žmogus gali išlikti stiprus, jei mato savo gyvenimo prasmę ir turi tikslą. Dr. L. Volodzkienės teigimu, būtent prasmingumo jausmas, socialiniai ryšiai ir bendruomeniškumas dažnai tampa svarbiais atsparumo šaltiniais.

Pokalbyje taip pat buvo prisiminta finansų ir rizikos tyrėjo Nassimo Nicholaso Talebo „juodosios gulbės“ teorija. Ji apibūdina retus ir sunkiai nuspėjamus įvykius, turinčius milžiniškas pasekmes visuomenei. Tokie įvykiai dažnai laikomi neįmanomais – iki tol, kol jie įvyksta, tačiau jų poveikis gali būti itin didelis. Šiame kontekste kyla esminiai klausimai: koks yra naujo neapibrėžtumų komplekso poveikis žmogui ir visuomenei? Kaip šį poveikį įvertinti – kokiais būdais ir metodais jis gali būti matuojamas? Ką daryti, siekiant sumažinti žmogaus ir visuomenės pažeidžiamumą sukrėtimų laikotarpiu? Kokios turėtų būti atsparumo stiprinimo kryptys ir priemonės?

Ką rodo pasaulio ir Lietuvos tyrimai?

Monografijoje analizuojami pasauliniai duomenys rodo, kad 2020–2021 m. pirmą kartą istorijoje sumažėjo Žmogaus raidos indeksas. Net 90 proc. pasaulio šalių susidūrė su jo smukimu – tai kelis kartus viršija šalių skaičių, kuriuose indekso mažėjimas buvo fiksuotas 2008 m. pasaulinės finansinės krizės metu. Analizuodamos Europos Sąjungos šalis, autorės pastebėjo ryškius atsparumo skirtumus tarp regionų. Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybės po pandemijos sukrėtimų atsitiesė greičiau, o daliai Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvai, atsigavimas užtruko ilgiau.

Vienas svarbiausių skirtumų – žmogaus galimybių nelygybė. Nors bazinės paslaugos daugelyje ES šalių prieinamos, pažangesnės galimybės – kokybiškas aukštasis išsilavinimas, sveikatos priežiūra ar modernios technologijos – pasiskirsto netolygiai. Lietuvoje 2016–2024 m. atlikti septyni empiriniai tyrimai, siekiant nustatyti visuomenės atsparumo veiksnius.

Pasak L. Volodzkienės, jų rezultatai atskleidė sudėtingą situaciją: apie 60 proc. gyventojų jaučia nesaugumą dėl pajamų, sveikatos ar energijos kainų. Energetinė nelygybė tampa vis aktualesne problema – kai didelė pajamų dalis skiriama būtinoms išlaidoms, mažėja gyvenimo kokybė ir didėja nerimas dėl ateities. Tyrimo duomenimis, apie trečdalis Lietuvos namų ūkių patiria energijos kainų stresą, o beveik penktadalis susiduria su energetiniu skurdu. Tai daro reikšmingą neigiamą poveikį gyventojų gyvenimo kokybei ir silpnina jų atsparumą.

Atsparumas prasideda nuo žmogaus

Apibendrindamos tyrimą, monografijos autorės pabrėžia, kad atspari visuomenė prasideda nuo atsparaus žmogaus.

„Pažeidžiamumo problemą mes siūlome spręsti ne vien tradicinėmis socialinės politikos priemonėmis, bet stiprinant visuomenės grupių atsparumą neapibrėžtumo ir sukrėtimų aplinkoje, ugdant stiprų žmogų – siekiantį tikslų, jaučiantį atsakomybę už savo gyvenimą ir aktyviai dalyvaujantį jo kūrime, gebantį reaguoti į stresines situacijas, prie jų prisitaikyti ir panaudoti įgytą patirtį tolesnei raidai bei klestėjimui“, – pabrėžė prof. O. G. Rakauskienė.

Todėl atsparumas, pasak mokslininkių, nėra vien ekonomikos ar socialinės politikos klausimas. Jis formuojasi ten, kur stiprinamas švietimas, kultūra, bendruomeniškumas ir žmonių tarpusavio pasitikėjimas. Atsparumo stiprinimas turėtų būti nukreiptas į tris pagrindines kryptis: sukrėtimų prevenciją, žmogaus raidos skatinimą ir jo pasirinkimo galimybių apsaugą. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas politikai, kuri apima visas šias kryptis ir didina visuomenės atsparumą. Krizių poveikį galima sušvelninti stiprinant pasirengimą joms ir gebėjimą susidoroti su jų pasekmėmis. Toks pasirengimas padeda išvengti žmonių gyvenimų ir materialinių išteklių praradimų bei leidžia greičiau atsigauti. Pastangos kurti įtraukią visuomenę, stiprinti socialinę sanglaudą, ypač konfliktų zonose, gali mažinti konfliktų riziką, o išankstinio įspėjimo sistemos ir žmogiškiesiems poreikiams jautrios institucijos padeda mažinti stichinių nelaimių poveikį.

Pasaulyje, kuriame didėja poliarizacija ir susvetimėjimas, atsitraukimas nuo tarptautinio, abipusiai naudingo bendradarbiavimo tampa rimta grėsme žmonių gerovei ir saugumui. Bendradarbiavimu ir kolektyviniais veiksmais grįstos kryptys išlieka viena svarbiausių prielaidų stiprinti atsparumą ir kurti tvarią ateitį.

 

Tekstą parengė prof. dr. O.G.Rakauskienė kartu su mokslo komunikacijos vadybininke Laura Stankūne

Nuotraukos: Lukas Kodis