Balandžio 7 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) įvyko susitikimas su Petru Liubertu – pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės policijos generaliniu komisaru. Šis pokalbis – ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“, skirto universiteto 35-mečiui, dalis. Pokalbį moderavo MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga.  

Kai kalbame apie valstybės institucijų kūrimą, dažnai įsivaizduojame nuoseklų planą, strategiją ir kryptingus sprendimus. Tačiau pirmojo nepriklausomos Lietuvos policijos generalinio komisaro Petro Liuberto istorija prasideda visai kitaip – nuo atsitiktinumo, kuris šiandien skamba beveik simboliškai. 

Kaip pats jis pasakoja, lemtingas posūkis įvyko dar mokyklos laikais: „Šimtadienis… ėjom linksmi… ir kažkaip tai eidami neužkliuvom už tos šiukšliadėžės, bet ji apvirto ir mes jos nepakėlėm.“  

Iš pirmo žvilgsnio – smulkmena. Tačiau tuometinė sistema reagavo griežtai. Jaunuoliams buvo pateikta „alternatyva“, kuri šiandien skamba kaip absurdiška, bet anuomet buvo realybė: 
„Už chuliganizmą – arba į koloniją „forminsim“, arba į miliciją eisit stot.“  

Ši istorija atskleidžia ne tik asmeninį likimą, bet ir visos sistemos logiką: atsitiktinumas galėjo tapti karjeros pradžia, o pasirinkimo laisvė – tik iliuzija. 

Iš kaimo į imperijos centrą 

P. Liuberto jaunystė – klasikinis sovietinio kaimo portretas: darbas nuo mažens, ribotos galimybės ir kuklus pasaulio pažinimas. 
„Elektrą įvedė, kai buvau septintoje klasėje. Knygos buvo tik kaip pramoga.“  

Kelionė į Omską – į aukštąją milicijos mokyklą – tapo ne tik geografiniu, bet ir civilizaciniu šuoliu. Jaunas žmogus, beveik nekalbantis rusiškai, atsidūrė milžiniškoje sistemoje, kurios taisyklės buvo negailestingos. 
„Jokio supratimo… kur tas Omskas, kas tai per mokykla.“  

Tačiau būtent čia formavosi jo profesionalumas. Paradoksalu, bet sistema, kuri buvo represinė, kartu suteikė aukšto lygio teisinį išsilavinimą: 
„Diplomas mano – teisininkas… ir Lietuvoje pripažintas diplomas.“  

Melas kaip sistemos pagrindas 

Dirbdamas sistemoje, P. Liubertas iš arti matė jos esmę – ne ideologiją, o kasdienį melą. Kalbėdamas apie vadinamąją „medvilnės bylą“, kuri atspindėjo tuometinį tarybinį gyvenimą, jis apibendrina visą epochą: „galiu pasakyti – melas, prirašinėjimai, korupcija.“  

Tai nebuvo pavieniai atvejai. Tai buvo sistema, kurioje fikcija tapo norma, o skaičiai – politiniu įrankiu. Tokia realybė formavo ir institucijas, ir žmones, dirbusius jų viduje. 

Kai visuomenė nebebijo 

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga atnešė tai, ko sistema negalėjo suvaldyti – visuomenės sąmonės virsmą. Dirbdamas Kaune, Petras Liubertas tapo šių pokyčių liudininku. 

Roko maršai tapo ne tik muzikos, bet ir laisvės išraiška. Tačiau sistema dar bandė reaguoti senais metodais: 
„Milicijos vadovas duoda komandą sulaikyti, milicininkai pradėjo gaudyti tuos jaunuolius. O stadionas pasipiktinęs, jaunimas pradėjo šūksniais: „Gėda!““  

Tai buvo momentas, kai valdžios autoritetas pradėjo menkti viešoje erdvėje. 

Dar ryškesnis lūžis – 1987–1988 metų mitingai Vilniuje: 
„87 metais, gal kokių 20 disidentų. Lygiai po metų susirenka 15 tūkst. žmonių. Tai buvo apskritai šokas.“  

Per vienerius metus visuomenė iš baimės perėjo į atvirą veiksmą. Sistema pradėjo ne tik trūkinėti – ji pradėjo byrėti. 

Policijos kūrimas – su praeities našta 

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo ne tik infrastruktūrą, bet ir visą sovietinės sistemos „paveldą“. P. Liubertas tai įvardija labai tiksliai: 
„Mes nepradėjome pertvarkos nuo tuščio lapo – atėjome su savo praeitimi, skausmingais išgyvenimais.“ 

Todėl policijos reforma nebuvo vien institucijos pervadinimas. Tai buvo sudėtingas, vidinis virsmas – bandymas perkurti pačią sistemos esmę. Iš kontrolės aparato ji turėjo tapti visuomenei tarnaujančia institucija, iš baimės mechanizmo – pasitikėjimo pagrindu, iš ideologijos įrankio – teisės viršenybės garantu. 

Žmogaus ir valstybės virsmas 

Mykolo Romerio universiteto diskusijų ciklas „Žmogus, visuomenė, valstybė“ neatsitiktinai grįžta prie tokių istorijų. P. Liuberto patirtis leidžia pamatyti valstybės kūrimą ne per deklaracijas, o per realius išgyvenimus. 

Jo kelias rodo, kad istorija gimsta ne tik iš sąmoningų sprendimų, bet ir iš atsitiktinumų. Sistema gali formuoti žmogų, tačiau žmogus taip pat gali prisidėti prie jos transformacijos. O valstybės institucijos atsiranda ne iš teorijos, bet iš sudėtingų, dažnai prieštaringų patirčių. 

Didžiausia šios istorijos ironija – kad viskas prasidėjo nuo, atrodytų, nereikšmingo įvykio. Tačiau būtent tokie momentai kartais tampa istorijos pradžia. 

P. Liuberto istorija primena, kad valstybės pamatai dažnai klojami ne idealiomis sąlygomis, o spaudimo, neapibrėžtumo ir neteisingumo akivaizdoje. Ir būtent tada atsiskleidžia svarbiausia – žmogaus gebėjimas pasirinkti, keistis ir kurti. 
 
Žiūrėkite visą laidą čia: