Marijampolėje, Mykolo Romerio universitete (MRU), baigiantis 2025-iesiems įvyko renginys, žymintis vieną svarbiausių MRU ir buvusios Marijampolės kolegijos reorganizacijos etapų pabaigą. 2024 m. rudenį kolegijai tapus MRU Sūduvos akademija (SUA), startavo dešimt taikomųjų mokslo projektų, o šis susitikimas tapo simboliniu tašku metus trukusiame procese.
Čia susibūrė dvi dažnai skirtingomis kalbomis bendraujančios pusės – mokslininkai ir regiono socialiniai partneriai (verslo ir viešojo sektoriaus atstovai). Renginio tikslas – pristatyti, kaip MRU tyrėjai, dirbdami su realiais regiono organizacijų atvejais, padėjo spręsti jų veiklai aktualius klausimus, taikydami mokslinius metodus. Tad vietoj „sausų“ administracinių ataskaitų čia skambėjo žodžiai apie sinergiją, pasitikėjimą ir stiprėjantį akademinio pasaulio bei regiono praktikų bendradarbiavimą.
Mokslas privalo būti matomas
Renginyje vykusioje diskusijoje, kurią moderavo SUA dekanė doc. dr. Raimoda Bogužaitė, nuskambėjo mintis, kad šiuolaikinio aukštojo mokslo institucijos visame pasaulyje bando iš naujo atrasti savo tapatybę ir stiprinti studijų bei mokslo poveikį visuomenei. Renginio dalyviai sutarė: šiandien viena svarbiausių tyrėjo kompetencijų tampa gebėjimas suprantamai pristatyti mokslinių tyrimų rezultatus už akademinės bendruomenės ribų ir užtikrinti, kad jie sėkmingai būtų pritaikyti praktikoje.
Marijampolėje įvykęs procesas – išskirtinis reiškinys. „Dažnai kalbėdami apie mokslo, viešojo sektoriaus ir verslo bendradarbiavimą turime omenyje gamtos, medicinos ir technologijų mokslus. Tačiau MRU, būdamas didžiausias socialinių mokslų universitetas Lietuvoje, visada siekia parodyti, kad socialinių mokslų rezultatas gali būti lygiai taip pat apčiuopiamas. Čia pristatomi projektai – puikus pavyzdys. Valstybės ir regiono patrauklumas, verslo konkurencingumas ir inovatyvumas, ar informacinių ir ryšių technologijų plėtra tiesiogiai priklauso nuo teisės, ekonomikos, vadybos, psichologijos, komunikacijos, edukologijos ir humanitarinių mokslų pažangos šalyje,“ – įžvalgomis dalijosi renginyje dalyvavusi MRU vicerektorė mokslui dr. Eglė Malinauskienė.
Eksperimentas pavyko, susikalbėjimas įvyko
Metus trukęs bendradarbiavimas nepanašėjo į lengvą pasivaikščiojimą. Tai buvo intensyvus darbas, reikalavęs abipusio pasitikėjimo. Partneriai ne tik pateikė idėjas, bet ir atvėrė savo institucines erdves: leido tyrėjams stebėti procesus iš vidaus, atlikti apklausas, analizuoti jautrias situacijas.
„Dėkojame partneriams už Jūsų skirtą laiką, sudarytas sąlygas atlikti tyrimus, kantrybę ir pasitikėjimą. Ši projekto veikla buvo bendra mūsų visų atsakomybė už regiono plėtrą. Svajonės įgyvendinimas prasidėjo: universitete užmegztas realus santykis tarp mokslininkų ir socialinių partnerių, sustiprintos taikomųjų socialinių mokslinių tyrimų kompetencijos“, – džiaugėsi dr. E. Malinauskienė.
Vicerektorė pabrėžė ir dar vieną svarbų aspektą – žmogiškąjį ryšį tarp dviejų susijungusių organizacijų. „Gera buvo stebėti, kaip buvusios Marijampolės kolegijos ir MRU kolegos dirbo petys į petį. Mokslininkų grupės iš visų MRU akademinių miestelių Marijampolėje, Kaune ir Vilniuje susiformavo konkrečioms regiono problemoms spręsti. Pripažinti mokslininkai dalinosi patirtimi su naujaisiais kolegomis, tuo pačiu mokydamiesi iš pastarųjų, nes kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, kokiame profesinės karjeros etape būtume, tikrai turime kuo pasidalinti“, – apie sėkmingą komandų sinergiją kalbėjo dr. E. Malinauskienė.
Tačiau kas konkrečiai buvo nuveikta? Štai pagrindiniai 10-ies įgyvendintų projektų rezultatai, kuriuos mokslininkai pristatė Marijampolės regiono lyderiams.
IŠŠŪKIS: DARBO RINKA IR VERSLAS
Z karta gamyboje
Vienas didžiausių iššūkių verslui: kaip gamykloje išlaikyti jaunąjį darbuotoją? Projekto, kuriam vadovavo prof. dr. Brigita Žuromskaitė, komanda nėrė į UAB „CIE LT Forge“ realybę. Išvados sugriovė mitą, kad jaunimas tiesiog nenori dirbti. Pasirodo, Z kartai atlyginimas yra svarbus, bet ne lemiantis veiksnys. Jauną žmogų labiausiai „žudo“ monotonija, griežta kontrolė ir neaiškumas. O kas „veža“? Prasmės jausmas, geras ryšys su vadovu ir technologijos. „Z karta nesikeičia dėl darbo, ji keičia darbą“, – taikliai apibendrino tyrėjai.
Socialinių partnerių atstovai antrino, kad baigiantis metams tokios įžvalgos leidžia sudėlioti taškus ant „i“ ir planuoti pokyčius kitiems metams.
Nuo dronų iki dirbtinio intelekto – ateitis jau čia
Kad mokslas gali būti ne tik teorinis, bet ir inovatyvus, įrodė „Hakatono“ komanda (vadovas doc. dr. Artūras Jurgelevičius). Socialiniams partneriams buvo pasiūlyti sprendimai, primenantys mokslinę fantastiką, bet realiai pritaikomi čia ir dabar. Komandos sukūrė 360° apsaugos sistemų su dirbtiniu intelektu, autonominių patruliavimo robotų bei išmanių gaisrų prevencijos sprendimų vizijas. Verslo atstovai neslėpė nuostabos pajuokaudami, kad jei būtų žinoję apie tokią mokslo galią, būtų pateikę mokslininkams dar sudėtingesnes problemas.
Integracijos kuriozai: kai lietuvių kalbos moko kitataučiai
Itin jautrią temą palietė prof. dr. Žanetos Simanavičienės vadovaujama grupė, tyrusi užsieniečių integraciją (kartu su „Mantinga Group“). Apklausiant beveik 200 regione dirbančių užsieniečių, išryškėjo paradoksalios situacijos. Nors verslui gyvybiškai reikia darbuotojų, integracijos sistema stringa: trūksta kvalifikuotų lietuvių kalbos kursų (pasitaikė atvejų, kai lietuvių kalbos moko patys kitataučiai), paini informacija apie medicinos paslaugas. Tyrimas parodė, kad dažnai aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės dirba nekvalifikuotą darbą tik dėl kalbos barjero. Mokslininkų rekomendacija aiški: regionui reikia vieningos informacinės sistemos ir realios, o ne popierinės kultūrinės integracijos.
Kodėl jaunimas palieka Sūduvą?
Tęsiant darbo rinkos temą, doc. dr. Miglės Černikovaitės komanda nagrinėjo Sūduvos regiono patrauklumą jaunimui. Skaičiai negailestingi: per dešimtmetį regionas dėl migracijos neteko 20 proc. gyventojų, ir pusė jų – jauni žmonės. Ko trūksta? Ne tik gerai apmokamų darbo vietų, bet ir elementaraus būsto (nėra ką pirkti ar nuomotis) bei... pramogų ir erdvės saviraiškai. Jaunimui trūksta renginių ir galimybių priimti sprendimus autonomiškai. Visgi regionas turi kozirį: nedidelius atstumus, kurie, suderinus su nuotoliniu darbu ir gera infrastruktūra šeimoms, gali tapti magnetu grįžtantiems.
IŠŠŪKIS: VIEŠOSIOS PASLAUGOS IR SVEIKATA
Sveikatos sistema: e-sveikata stringa, o darbuotojai trūksta
Sveikatos priežiūros sektoriuje situacija taip pat reikalauja dėmesio. Prof. dr. Birutės Mockevičienės vadovaujamas tyrimas atskleidė nerimą keliančią tendenciją: regiono sveikatos sistemoje dominuoja 55–64 m. amžiaus moterys, kurios nerimauja dėl nuolatinių pokyčių ir skaitmenizacijos. Nors įstaigų vadovybė pokyčiams pasiruošusi, sveikatos priežiūros specialistams trūksta įsitraukimo. Didelės eilės, e-sveikatos sistemos trikdžiai ir specialistų trūkumas kelia įtampą. Rekomendacija: įdiegus technologijas, kurti lanksčius grafikus bei mentorystės programas, kad darbuotojai „neperdegtų“.
NVO ir savivaldybė: kaip gerąjį pavyzdį paversti dar geresniu?
Nors Marijampolė laikoma vienu iš sėkmingiausių pavyzdžių Lietuvoje, kai socialinės paslaugos perduodamos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO), prof. dr. Andriaus Stasiukyno komanda ieškojo būdų, kaip šią partnerystę pakelti į dar aukštesnį lygį ir, tuo pačiu, kurti palankesnes sąlygas teikiamų paslaugų kokybei didinti. Tikslas – atnaujinti požiūrį į bendradarbiavimą, kad NVO jaustųsi ne tik užsakymų vykdytojomis, bet ir lygiavertėmis strateginėmis partnerėmis kuriant kokybiškas paslaugas. Empirinis tyrimas parodė, kad tikslinga formuoti bendrą strateginę viziją dėl socialinių paslaugų ir NVO vaidmens ateityje, diegti vadybinius metodus. Kaip vieną iš įrankių mokslininkai pasiūlė „Piliečių chartiją“. Tai ne formalus biurokratinis standartas, o nauja, moderni bendradarbiavimo forma, įtraukianti visas puses: savivaldą, paslaugų teikėjus ir gyventojus. Projekto komandos narė, MRU Sūduvos akademijos tyrėja Danguolė Micutienė pastebėjo, kad mokslininkų iniciatyva aplankyti NVO ir išgirsti jų balsą organizacijoms tapo malonia staigmena bei paskatinimu jaustis svarbia bendro tinklo dalimi.
Globa: vaikas svarbiau už biurokratiją
Doc. dr. Ramintos Bardauskienės komandos tyrimas apie globos sistemą atnešė ir gerų žinių: Lietuvos sistema, lyginant, pavyzdžiui, su Estija, yra toli pažengusi. Tačiau tobulėti yra kur. Pagrindinė žinutė: sistema turi tarnauti vaikui ir globotojui, o ne atvirkščiai. Dažnai altruistinis noras globoti atsimuša į finansinius ir biurokratinius barjerus. Mokslininkės pabrėžia: pagalba vaikui negali laukti eilėje, o mokymus globotojams turime kurti patys, labiau orientuojantis į Lietuvos gerąją patirtį, o ne adaptuojant užsienio šalių patyrimą.
IŠŠŪKIS: ŠVIETIMAS IR GYVENIMO KOKYBĖ
Mokytojams svarbiausia – pagarba ir prasmė
Kalvarijos savivaldybėje atliktas tyrimas (vadovė prof. dr. Gintautė Žibėnienė) parodė, kas iš tiesų motyvuoja mokytojus. Ir tai nėra tik pinigai. Atlyginimas yra būtina sąlyga, tačiau tikroji motyvacija kyla iš profesinio pašaukimo ir meilės vaikams. Didžiausią žalą motyvacijai daro nepatogios darbo sąlygos, perteklinė dokumentacija ir nepagrįstas tėvų spaudimas. Rekomendacija savivaldybei ir mokyklų vadovams: mažinti „popierizmą“, kurti mokytojų įvertinimo fondus ir stiprinti pedagogo autoritetą.
Mokyklų tinklas: diagnozė nustatyta, laikas gydymui
Švietimo įstaigų tinklo pertvarką Šakių rajono ir Marijampolės savivaldybėse analizavusi prof. dr. Jolanta Urbanovič komanda, pristatydama projekto tyrimo rezultatus, pasitelkė medicininę alegoriją. Per trumpą laiką mokslininkai atliko išsamią Švietimo įstaigų tinklo situacijos diagnostiką: surinkti duomenys leido nustatyti problemas, o dabar, turint aiškią diagnozę, jau galima formuoti ir veiksmingą „gydymo“ planą. Pertvarkos tikslai savivaldybėse ambicingi ir socialiai jautrūs, todėl procesas reikalauja nuolatinio stebėjimo. Surinkę duomenis iš Marijampolės ir Šakių rajono svaivaldybių, mokslininkai jaučia turį įrankių formuoti ne tik vietines, bet ir nacionalines rekomendacijas.
Didysis paradoksas: regionas auga, bet ar laimingi žmonės?
Visus tyrimus tarsi apibendrino doc. dr. Linos Volodzkienės projektas „Kokybiškas gyvenimas – stipresnis regionas“, leidžiantis į regiono pažangą pažvelgti ne per skaičių, o per žmogaus kasdienybės prizmę. Atsiskleidė ryškus paradoksas: nors Marijampolės apskritis statistiškai demonstruoja stabilią ekonominę pažangą, šie pokyčiai ne visada virsta apčiuopiama gerove gyventojams. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad sprendimą – likti regione ar ieškoti galimybių kitur – lemia ne tik BVP augimas ar investicijų rodikliai , o labai konkretūs, kasdieniai dalykai: socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros ir švietimo prieinamumas, jų kokybė ir pasiekiamumas skirtingose savivaldybėse. Šį projektą įgyvendinusios komandos narė, Sudūvos akademijos dekanė doc. dr. Raimoda Bogužaitė, pristatydama projekto rezultatus, akcentavo:
„Jei šios sritys stringa, ekonominiai skaičiai lieka fonu, o žmogaus sprendimus formuoja ne statistika, bet gyvenimo patirtis.“
Virusas, kuriuo verta užsikrėsti
Ši konferencija ir dešimt pristatytų projektų parodė, kad Marijampolės regionas turi didžiulį potencialą tapti inovacijų ir tvarių sprendimų centru. Tam reikia tik vieno: kad verslo, valdžios ir mokslo atstovai išdrįstų sėstis prie vieno stalo ir atvirai kalbėtis apie problemas.
„Paviešinkime tai, ką padarėme, kad šis gerasis užkratas sklistų kaip virusas“, – apibendrindami renginį kalbėjo dalyviai. Pirmas žingsnis jau žengtas. Dabar belieka tikėtis, kad tyrimų ataskaitos nenuguls į stalčius, o virs realiais pokyčiais kiekvieno marijampoliečio gyvenime.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikatorė Laura Stankūnė
