Miškai, vėsinantys klimatą, miesto parkai, saugantys mūsų emocinę sveikatą, ir jūros, maitinančios milijonus žmonių, turi vieną bendrą bruožą: jie yra būtini mūsų gerovei, tačiau dažniausiai lieka nematomi ekonominių sprendimų priėmime. Mokslinis tyrimas, kurį atliko Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai, atskleidžia, kaip ši ilgalaikė problema pamažu pradedama spręsti.
Tyrimą vykdė MRU Aplinkos valdymo tyrimų laboratorijos komanda, vadovaujama prof. dr. Paulo Pereiros. Jų darbe analizuojama, kaip įvairių šalių mokslininkai ir institucijos bando „įtraukti gamtą į apskaitą“, taikydami tarptautinę sistemą, vadinamą Aplinkos ir ekonomikos apskaitos sistema – Ekosistemų apskaita (angl. System of Environmental-Economic Accounting, SEEA-EA).
Paslėptas gamtos vaidmuo ekonomikoje
Dešimtmečius nacionalinės ekonomikos buvo vertinamos pagal rodiklius, atspindinčius gamyklas, paslaugas ir prekybą, tačiau ignoruojančius gamtines sistemas, kurios visa tai leidžia. Švarus vanduo, derlingi dirvožemiai, klimato reguliavimas ir rekreacinės erdvės oficialioje statistikoje pasirodo itin retai. Jungtinių Tautų 2021 m. patvirtinta SEEA-EA sistema sukurta tam, kad tai pakeistų – sistemingai susiejant aplinkos duomenis su ekonominėmis sąskaitomis.
Paprasčiau tariant, ekosistemų apskaita padeda atsakyti į esminį klausimą: kiek gamta ir sveikos ekosistemos iš tikrųjų prisideda prie mūsų ekonomikos ir gyvenimo kokybės?
Tyrimo vidus: ką iš tikrųjų darė mokslininkai
Siekdama suprasti, kaip ši sistema taikoma praktikoje, MRU komanda atliko plataus masto mokslinių publikacijų apžvalgą. Taikydami griežtą ir skaidrią vertinimo metodiką, tyrėjai išanalizavo 86 recenzuotus straipsnius, publikuotus 2007–2024 metais.
Dėmesys buvo sutelktas į tris žmonėms ir politikos formavimui itin svarbius ekosistemų tipus: miškus, miestų teritorijas ir pakrančių bei jūrų ekosistemas. Šios aplinkos atspindi labai skirtingas realijas – nuo gerai ištirtų miškų iki duomenų stokojančių vandenynų – ir kartu leidžia aiškiai pamatyti, kur ekosistemų apskaita jau veikia, o kur vis dar susiduria su sunkumais.
Komanda nagrinėjo, kokios ekosistemų apskaitos buvo rengiamos, kaip buvo vertinama ekosistemų būklė, kaip įkainotos tokios paslaugos kaip anglies kaupimas, maisto tiekimas ar rekreacija, ir ar buvo tinkamai fiksuojami pokyčiai laikui bėgant.
Pasiekta pažanga – ir likusios problemos
Tyrimo rezultatai rodo, kad susidomėjimas ekosistemų apskaita per pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo, ypač Europoje ir Australijoje. Dauguma tyrimų orientuoti į ekosistemų ploto kartografavimą – kiek yra miškų, žaliųjų erdvių ar pakrančių – bei ekosistemų paslaugų vertinimą fiziniais ar piniginiais vienetais.
Tačiau tyrimas taip pat atskleidė reikšmingas spragas. Daugelis studijų nevertina ekosistemų būklės nuosekliai arba nenustato atskaitos sąlygų, leidžiančių suprasti, kaip turėtų atrodyti sveika ekosistema. Dažnai trūksta rezultatų patikrinimo ir neapibrėžtumo analizės, todėl sprendimų priėmėjams sunkiau pasitikėti gautais duomenimis.
Pakrančių ir jūrų ekosistemos išlieka ypač nepakankamai atstovaujamos – daugiausia dėl duomenų trūkumo ir vis dar besivystančių metodų.
Nuo akademinio tyrimo prie realių sprendimų
MRU mokslininkų teigimu, ekosistemų apskaita jau nebėra vien akademinis pratimas. Vyriausybės vis dažniau įpareigojamos rengti ekosistemų apskaitas, ypač Europoje, kur nauji teisės aktai netrukus padarys tai privaloma. Tinkamai įgyvendinta ekosistemų apskaita gali padėti geriau planuoti žemės naudojimą, formuoti klimato politiką, saugoti biologinę įvairovę ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
Apžvelgdamas iki šiol atliktus darbus, tyrimas siunčia aiškią žinią: judame teisinga kryptimi, tačiau darbo dar daug. Reikalingi geresni duomenys, aiškesni metodai ir stipresni ryšiai tarp ekosistemų būklės ir ekonominės naudos.
Pasaulyje, susiduriančiame su klimato kaita, biologinės įvairovės nykimu ir augančia socialine nelygybe, tinkamas gamtos „įskaičiavimas“ gali tapti vienu svarbiausių žingsnių tvaresnės ateities link.
Daugiau galite sužinoti čia.