Naujienos

8 gruodžio, 2020
Ekstremalių situacijų ekspertė V. Miglinė: krizės valdymas nesibaigia atsako etape
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Dėl COVID-19 ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis vėl gyvena ekstremaliosios situacijos sąlygomis ir bando suvaldyti pandemiją. Mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto Sveikatos laboratorijos narė Vilma Miglinė, savo disertacijoje analizavusi veiksmingą psichologinės pagalbos valdymą ekstremaliųjų situacijų atveju, atkreipia dėmesį, kad ir dabartinėje situacijoje daugiausia dėmesio skiriama atsako į pandemijos iššūkius etapui, tačiau pamirštamas kitas ne mažiau svarbus valdymo etapas – atsistatymas ir per mažai dėmesio skiriama psichosocialinio visuomenės atsparumo stiprinimui.

Ką, jūsų nuomone, svarbu akcentuoti kalbant apie ekstremalių situacijų valdymą ir kokių priemonių akcentavimo galbūt pasigendate dabartinėje situacijoje?

Ekstremaliųjų situacijų valdymas susideda iš keturių etapų – grėsmių sumažinimo, planavimo, atsako ir atsistatymo. Pastaruoju metu be paliovos kalbama apie atsako priemones į Covid-19, tačiau labai pasigendama veiksmų, susijusių su atsistatymo etapu, jo planavimu ir komunikavimu.

Svarbu suprasti, kad krizės valdymas nesibaigia atsako etape, kuriame dabar esame. Pandemija vieną dieną baigsis, todėl jau dabar būtina planuoti ir ruoštis atsistatymo etapui siekiant užtikrinti kuo spartesnį sugrįžimą į įprastinį gyvenimą. Ypač tai aktualu sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios dėl pandemijos pakeitė profilį, atsisakė tam tikrų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Visa tai turėtų būti atstatyta kuo skubiau vos tik pasibaigus pandemijai. Akivaizdu, kuo kruopščiau bus suplanuotos ir įgyvendintos atsistatymo etapo priemonės, tuo greičiau ir su mažesniais praradimais (tiek resursų, tiek psichologiniais) organizacijos ir visuomenė išbris iš krizinio laikotarpio.

Akcentuočiau, kad pirmiausia visos organizacijos privalo turėti pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms planą, nes tik tuomet galima tikėtis ne tik veiksmingo atsako, bet ir optimalaus atsistatymo. Nors vien tik formalus plano turėjimas nereiškia, jog į susidariusią situaciją bus tinkamai sureaguota – planą būtina išbandyti, vykdyti pratybas. Visgi neturint plano, įvykus ekstremaliajai situacijai, kai situacija yra kompleksinė, dinamiška, dažniausiai – nepatirta, jos valdymas vyksta patiriant stresą. Organizacijos, kurios turi planą, aiškiau suvokia savo veiksmus ir ekstremaliosios situacijos valdymas vyksta ne taip chaotiškai kaip pirmuoju atveju.

Kodėl, jūsų nuomone, svarbu skirti ypatingą dėmesį psichosocialiniam visuomenės atsparumui?

Psichosocialinis atsparumas – tai visuomenės gebėjimas kovoti su ekstremaliąja situacija bei kuo greičiau ir efektyviau grįžti į jiems įprastą gyvenimą. Deja, mano surinkti ir analizuoti  duomenys rodo, kad Lietuvos savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose nebuvo vykdoma jokio planavimo, siekiant užtikrinti psichosocialinių funkcijų atlikimą ir paslaugų teikimą ekstremaliųjų situacijų atveju. Būtina suprasti, kad psichosocialinės priemonės taip pat turi savo specifiką, todėl ir jų įgyvendinimą reikia kruopščiai planuoti. Tiek prevenciniais, tiek gydomaisiais veiksmais psichosocialinė pagalba gali padėti sukurti visuomenės psichosocialinį atsparumą, kurį stiprina net tokie paprasti dalykai, kaip žinojimas kur kreiptis, kas padės ištikus nelaimei, ką aš pats galiu padaryti, kad apsaugočiau save ir savo artimuosius. Labai svarbu, kiek žmogus pats žino apie grėsmes ir kiek yra pasiruošęs reaguoti į jas. Kuo jis daugiau informacijos turi, kuo labiau yra įtraukiamas į pasirengimo etapą, tuo jis jausis saugesnis ir ramesnis. Taigi bendras visuomenės psichosocialinis atsparumas bus didesnis.

Kodėl visuomenės psichosocialinis atsparumas ekstremaliose situacijose toks svarbus?

Turime suprasti, kad ekstremaliosios situacijos gali turėti ilgalaikių padarinių, pakeisti įprastą žmogaus gyvenimą ar visuomenės galimybę visavertiškai funkcionuoti net ir joms pasibaigus. Mokslininkai ištyrė, kad didelę baimę, nerimą ir nežinomybę sukelia būtent tokios „nematomos“ nelaimės, kaip radiacinė avarija ar įvairios pandemijos. Žmonės jaučia didelį nerimą, kuris kai kuriems jų gali išsivystyti į psichikos sveikatos sutrikimus ar kitas lėtines ligas, tokias kaip širdies ir kraujagyslių ligos, kurios Lietuvoje yra vyraujančios pagal sergamumo ir mirštamumo rodiklius. Patirtas stresas gali tapti sveikatos problemų priežastimi, dėl ko vėliau kyla socialinių problemų ir didėja valstybės skiriami resursai minėtoms problemoms spręsti.

Svarbu žinoti, kad nesuplanuotos, chao­tiš­kos ir ne­pri­tai­ky­tos konkrečiam atvejui psichosocialinės pa­gal­bos tei­ki­mas ga­li at­neš­ti ne tik nau­dos, bet ir ža­los, todėl turi būti vykdoma so­cia­liai ir mo­ra­liai ­at­sa­kin­ga veikla. Neplanuota pagalba ekstremaliųjų situacijų at­ve­ju vi­suo­met bus teikiama lė­čiau, pa­rei­ka­laus dau­giau žmogiškųjų ir finansinių išteklių, greičiausiai kels pa­pil­do­mą įtam­pą tiek ją gau­nan­tiems, tiek ir tei­kian­tiems, galiausiai – neuž­tik­rin­s di­džiau­sios įma­no­mos nau­dos. Akivaizdu, kad tik tos valstybės, kurios kruopščiai planuoja ir ruošiasi iš anksto, gali tinkamai ir laiku reaguoti į kylančias grėsmes ir atsistatyti po jų.

Savo mokslinėje disertacijoje atlikote tyrimą, kuriame aiškinotės psichologinės pagalbos svarbą gyventojams atsidūrus ekstremaliose situacijose. Gal pasidalintumėt šio tyrimo rezultatais?

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad gyventojai pripažįsta psichologinės pagalbos svarbą ir ryšį su ekstremaliosiomis situacijomis. Rezultatai rodo, kad didesnė dalis respondentų mato psichologinės pagalbos reikalingumą ir tai, jog didžiajai daliai gyventojų svarbu gauti informaciją, susijusią su ekstremaliosiomis situacijomis ir kaip elgtis jų metu. Gyventojų apklausos rezultatai atskleidė, jog didžioji dalis – net 70 proc. respondentų – kreiptųsi psichologinės pagalbos ekstremaliosios situacijos metu, jeigu patirtų stiprų psichologinį sukrėtimą. Visgi didžioji dauguma yra linkę, kad iniciatyva būtų parodyta ir paslaugos pasiūlytos iš atitinkamų institucijų. Taigi, psichikos sveikatos priemones svarbu suplanuoti taip, kad jos būtų proaktyvios ir kuo labiau prieinamos, o nukentėjusiesiems nereikėtų šių paslaugų ieškoti patiems.

Taip pat svarbu užtikrinti, kad suplanuotos priemonės ir paslaugos atitiktų visuomenės kultūrinį kontekstą ir būtų teikiamos jiems priimtinais būdais, kitaip jos nebus veiksmingos ir nepasieks didžiosios visuomenės dalies.

Džiugu matyti teigiamus pokyčius Covid-19 pandemijos akivaizdoje, kuomet yra stiprinama psichologinių paslaugų organizavimo sritis, vis atsiranda naujienų iš atsakingų institucijų apie sudarytas galimybes kreiptis psichologinės pagalbos.

Šoje vietoje svarbu paminėti, jog siekiant sumažinti neigiamą ekstremaliosios situacijos psichologinį poveikį visuomenėje, labai svarbu tinkamai, neeskaluojant baimės visuomenei komunikuoti objektyvią informaciją. Tai taip pat prisideda prie psichosocialinio visuomenės atsparumo stiprinimo.

Kas jūsų nuomone, turėtų būtų įtraukti rengiantis ekstremalioms situacijoms?

Mokslinėje literatūroje pabrėžiamas psichikos sveikatos specialisto vaidmuo. Tai patvirtino ir mano atlikto tyrimo rezultatai. Natūralu, kad psichikos sveikatos specialistas turėtų būti įtraukiamas jau į pačią pirmąją ekstremalių situacijų planavimo fazę tiek savivaldybės (bendruomenės), tiek sveikatos priežiūros sistemos lygmenyse.

Tyrimo rezultatai taip pat patvirtina ir bendruomenių bei nevyriausybinių orgnizacijų integravimo svarbą rengiantis ekstremaliosioms situacijoms. Rezultatai rodo, kad visuomenė ne tik supranta bendruomenės dalyvavimo reikšmę ekstremaliųjų situacijų atveju, tačiau ir patys norėtų būti įtraukti į planavimo fazę kaip bendruomenės nariai. Tai taip pat galėtų būti viena iš visuomenės psichologinio atsparumo stiprinimo priemonių, į kurią derėtų atsižvelgti ruošiantis ekstremaliosioms situacijoms.

Dėkoju jums už pokalbį.