Lapkričio 21-osios popietę Mykolo Romerio universitete (MRU) vykęs pokalbis su ekonomistu, akademiku, visuomenės veikėju prof. habil. dr. Antanu Buraču tapo ne tik išskirtine galimybe išgirsti žmogaus, formavusio Lietuvos laisvės istoriją, patirtis, bet ir proga pažvelgti į mūsų valstybės raidą žmogaus, augusio kartu su ja, akimis.
Susitikimas surengtas MRU 35-mečiui skirtame cikle „Žmogus, visuomenė, valstybė“. Šiame kontekste akademiko A. Buračo patirtis ypač aktuali – jo biografijoje atsispindi, kaip asmeninės idėjos, tvirtos vertybės ir nuoseklus darbas gali prisidėti prie visuomenės ir valstybės pokyčių.
Gyvenimo kelias, susipynęs su Lietuvos laisvės istorija
Akademikas - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, SSRS liaudies deputatas, vienas iš Gotlando komunikato autorių ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos steigėjų. Tai žmogus, kurio biografija ne iš vadovėlių, o iš asmeninio patyrimo išaugęs pasakojimas apie tikėjimą, kad laisvė gali būti pasiekta taikiu keliu. Būtent todėl jo mintys MRU studentams ir akademinei bendruomenei skambėjo ne kaip teorinės įžvalgos, o kaip moralinis atsakingos laikysenos pamatas.
„Žmonių masių tikėjimas tavim – tai didelė našta, tokia slegianti, kad, kaip sakoma, stumiamas eini į priekį, karštligiškai ieškodamas, ką pasiūlyti“, – prisiminė profesorius. Ši citata geriausiai apibūdina to meto atmosferą: didelis įkvėpimas ėjo išvien su nepaprasta atsakomybe.
Taiki revoliucija kaip pasirinkimas
Pokalbio metu A. Buračas priminė, kad idėja atkurti nepriklausomybę be jėgos panaudojimo anuomet daug kam atrodė rizikinga. Vis dėlto profesorius rėmėsi pasaulio istorijos pavyzdžiais, tarp jų ir Indijos taikia dekolonizacija nuo Britanijos – ir nuosekliai tikėjo kad jėga nėra neišvengiamas politinių permainų palydovas.
„Mes pakilome iš nežinios ir mokėmės tame pačiame procese,“ – sakė jis, primindamas, kad Lietuvos kelias į laisvę buvo ne akademiškai suplanuota schema, o kasdienio mokymosi ir drąsos eksperimentas.
Dvasinės stiprybės šaltiniai: šeima ir mokslas
Prof. A. Buračas atskleidė ir savo dvasinės stiprybės šaltinį – šeimos įtaką bei mokslo pasaulį. Jis prisiminė dėdę, kunigą, teologą ir vertėją Česlovą Kavaliauską, patyrusį Stalino lagerius. „Jis mane sudomino nežinomu mokslo pasauliu ir tiesos paieškomis,“ – dalijosi akademikas. Šis ryšys tapo kertiniu akmeniu būsimo ekonomisto ir mokslo istorijos tyrinėtojo gyvenimo krypčiai.
Per akademinę karjerą A. Buračas parašė ir bendraautorystėje išleido beveik 100 knygų, skirtų filosofijai, mokslo raidai, senajai spaudai, kryždirbystei. Jis vadovavo MRU Bankininkystės ir investicijų katedrai, Profesorių klubui, prisidėjo prie žurnalo „Intelektinė ekonomika“ kūrimo. Tai – ne tik biografiniai faktai, bet ir liudijimas, kad smalsumas, kurį įskiepijo dėdė, tapo viso jo gyvenimo kryptimi.
Atsakomybė kurti ateitį universiteto amžiuje
Pokalbio metu profesorius neapsiribojo istorine refleksija – jis kalbėjo ir apie mūsų ateities kontūrus, ypač spartų dirbtinio intelekto proveržį. „Ateities DI galimybės, kurios kelia pavojų, yra kurti naujus dalykus, paraleliai ir lygiagrečiai konkuruojant su žmogaus protu,“ – teigė jis, pabrėždamas, kad universitetai turi būti ne tik žinių, bet ir atsakingo technologijų naudojimo centrai.
Ši mintis nuskambėjo ir kaip perspėjimas, ir kaip kvietimas – neprarasti žmogiškojo kritinio mąstymo, kūrybiškumo bei moralinio stuburo.
Pabaigai – žinutė šiandienos žmogui
Profesoriaus žodžiai „Stengiesi, kiek galima labiau neatsilikti nuo pažangos, kad tavo darbas būtų prasmingas“ ištarti kalbant apie būtinybę suspėti su pasaulio ritmu, skambėjo kaip padrąsinimas visiems, kurie šiandien ieško savo kelio. Jie primena, kad prasmingumas nėra abstrakti sąvoka – jis gimsta iš to, kiek drąsiai einame savo pasirinktu keliu, kiek gebame įsiklausyti į kitus ir kokią atsakomybę prisiimame prieš visuomenę.
MRU diskusija su prof. habil. dr. Antanu Buraču tapo gyvu pokalbiu apie vertybes, kurios kūrė Lietuvą ir kurios dar ilgai kurs jos ateitį: laisvę, atsakomybę, savarankišką mąstymą ir tikėjimą žmogaus orumu.
