Ar teisė vis dar geba spėti paskui technologijas, visuomenės pokyčius ir žmogaus patirtis? Rugsėjo 18–20 d. į Mykolo Romerio universitetą (MRU) susirinkę teisės filosofai ir teoretikai iš visos Europos nagrinėjo fundamentalius teisės ir teisingumo klausimus bei šiuolaikinius teisės iššūkius.

Tarptautinės konferencijos, skirtos Vidurio ir Rytų Europos jurisprudencijos tinklo (CEENJ) 20-mečiui, pranešimuose teisės disciplina išryškėjo ne kaip teisinių aktų rinkinys, bet kaip gyva sistema, kurioje susipina filosofija, politika ir kasdieniai žmonių gyvenimai. Neatsitiktinai ši jubiliejinė konferencija vyko MRU, kuris, kaip pabrėžė MRU vicerektorė mokslui dr. Eglė Malinauskienė, atidarydama konferenciją,„vertina tarpdiscipliniškumą, drąsą galvoti kitaip ir kurti naujus sprendimus“.

Žmogaus pažeidžiamumas kaip teisės atspirties taškas

Anot konferencijos pranešėjų, žmogaus pažeidžiamumas yra teisinio subjektiškumo sudedamoji dalis. Haraldas Christianas Scheu pažeidžiamumą apibūdina kaip ontologinę sąlygą, kuri turėtų veikti kaip normatyvinė prielaida tarptautinei žmogaus teisių apsaugai. Pažeidžiamumas gali pateisinti valstybės įsipareigojimus ir pakeisti supratimą apie nediskriminavimą, mažumų apsaugą ir socialines teises.

Šią mintį pratęsė Tatiana Chauvin, nagrinėjusi, kaip filosofinė antropologija turėtų formuoti teisinę subjektyvumo ir teisių sampratą. Anot Chauvin, pernelyg abstraktus žmogaus įvaizdis teisėje ištrina fizinius, socialinius ir emocinius žmogaus aspektus. Tad „tik integruota teisių samprata, kylanti iš visapusiškai suvokiamos žmogaus esmės, gali padėti patenkinti sudėtingus žmogaus poreikius“.

Tuo tarpu Ivano Padjeno teigimu, pažeidžiamo žmogaus poreikius atliepianti socialinė apsauga implikuoja atitnkamas žmogaus teises ir teisėtus lūkesčius. Tai turėtų būti atskirta nuo socialinės gerovės (welfare) ar labdaros, priklausomos nuo valstybės, ar labdaros teikėjo geros valios. Padjenas taip pat atkreipė dėmesį į demografinių problemų keliamą grėsmę socialinės apsaugos sistemai ir akcentavo kartų pažeidžiamumo problemą.

Tanasije Marinkovičiaus bei Tatianos Machalovos ir Martino Bukovičiaus pranešimai, kuriuose nagrinėjami žmogaus tapatybės ir teisių klausimai taip pat atskleidžia, kaip pažeidžiamumas susijęs su religija, lytimi ir mažumos statusu bei pabrėžia, kad pažeidžiamumo pripažinimas keičia tiek teisės normas, tiek ir teisinį argumentavimą.

Kaip pastebėjo Ivana Tucak Anita Blagojević, nors tradiciškai teisė laikoma racionaliu procesu, tačiau naujausi neurologijos ir psichologijos tyrimai rodo, kad emocijos yra būtinos loginiam mąstymui. Konstitucinėje jurisprudencijoje patosas – gebėjimas remtis bendrais žmogiškais jausmais dažnai naudojamas argumentuojant jautrias žmogaus teisių bylas. Mokslininkės atkreipė dėmesį, kad emocijų įtraukimas gali padėti ištaisyti sistemos klaidas, kurias sukelia abstraktaus racionalumo principas, ir leidžia teisėjams labiau atsižvelgti į realias žmogaus patirtis bei teisių apsaugą.

Teisinė valstybė tarp pažeidžiamumo ir atsparumo

Konferencijos metu buvo atkreiptas dėmesys ne tik į žmogaus, bet ir institucijų pažeidžiamumą. Teisės viršenybė, valstybingumas ir konstitucinis autoritetas nėra savaime suprantami dalykai, o pasiekimai, kuriuos reikia nuolat pagrįsti ir ginti.

Kaip pastebėjo Liudmila Ulyashyna, naujai priimta Europos Tarybos konvencija dėl advokatų profesijos apsaugos (2025) užtikrina ne tik advokatų nepriklausomybę, bet ir pačios teisinės valstybės atsparumą. Anot mokslininkės, „advokatai yra teisingumo prieinamumo sergėtojai; kai jie nutildomi ar persekiojami, teisės tampa tuščios“. L. Ulyashyna taip pat pabrėžė būtinybę parengti teisininkus ginti teisinę valstybę priešiškoje aplinkoje.

Jānis Pleps ir jo Artūrs Šuspāns nagrinėjo, kaip Baltijos valstybių teismų praktika suteikia EŽTT sprendimams geopolitinį aspektą. O Mikołaj Iwański pristatė teisingumo paradoksus bandant atkurti teismų nepriklausomybę Lenkijoje. Visi straipsniai rodo, kad teisinės valstybės institucijų apsauga reikalauja doktrininio aiškumo. Taip pat būtinoss ir teisinio švietimo institucinės struktūros ir teismų atskaitingumo sričių praktinės priemonės.

Nagrinėdama valstybingumo sampratą Liliana Tymchenko savo pranešime pasiūlė ją vertinti pagal tokias sąlygas kaip demokratinis teisėtumas ir pagarba žmogaus teisėms, kurios atspindi praktinę pripažinimo patirtį. Svarbūs ne tik formalūs kriterijai (teritorija, gyventojai, valdžia, pripažinimas).

Šią mintį toliau plėtojo Aleksandar Cvetković keldamas klausimą apie konstituojančiąją galią – „tautos“ teisę kurti ar keisti konstitucijas. Anksčiau laikoma neribota ir suvereni, konstituojamoji galia šiuolaikinėje teorijoje yra ribojama procedūrų, teisių ir tarptautinių normų, užtikrinančių, kad konstitucijos kūrimas netaptų autoritarinių jėgų priemone.

Į šią diskusiją įsitraukė ir Stefano Fuselli, kuris, vadovaudamasis Platono „Kritonu“ iš naujo svarsto politinės pareigos klausimą: kodėl reikia paklusti įstatymui? Mokslininko požiuriu, Sokrato paklusimas įstatymui yra teisės, kuri riboja savivalę ir užtikrina asmens laisvę bei tvarką visuomenėje, vaidmens pripažinimas.

Teisėkūra žmonių ir dirbtinio intelekto sandūroje

Atskira konferencijos sesija buvo skirta skaitmeninės revoliucijos ir dirbtinio intelekto poveikiui teisei. Čia pažeidžiamumo ir autoriteto klausimai iškilo nauju pavidalu.

Claudio Sarra teigimu, algoritminėse sistemose teisingumo (fairness) įgyvendinimas gali būti ypač sudėtingas. Neretai neįmanoma vienu metu patenkinti keleto formalių teisingumo kriterijų, todėl teisė priversta priimti kompromisus ir kurti kontekstą atitinkančias reguliavimo sistemas, o ne universalias matematinės taisykles. Mokslininkas pabrėžia tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą: tik derindama technines žinias su teisinėmis ir etinėmis refleksijomis, visuomenė gali nuspręsti, kokius kompromisus priimti.

Tokio bendradarbiavimo svarbą akcentavo ir Tomáš Gábriš, kuris pasiūlė teisėkūros procese taikyti „agile“ – lanksčios programinės įrangos kūrimo – metodus, kurie leidžia greičiau rengti teisės aktus ir prisitaikyti prie sparčiai kintančių technologijų, tuo pačiu išlaikant demokratinį skaidrumą.

Lankstaus požiūrio į teisę ir teisėkūrą būtinybę skaitmenizacijos ir dirbtinio intelekto epochoje pabrėžė ir Igor Milinković. Jis aptarė, kaip dirbtinis intelektas keičia tradicinius teisės stilius, skatina globalizaciją ir hibridines teisės sistemas. Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad tai gali ne tik pagreitinti prisitaikymą prie pokyčių, bet ir kelti demokratinio teisėtumo bei skaidrumo iššūkius.

Pranešėjai sutarė, kad dirbtinis intelektas kelia teisės dilemas, kurių negalima išspręsti vien doktrina, o teisinės sąvokos turi būti permąstytos atsižvelgiant į technologijų raidą. Tačiau, kaip pabrėžiama pranešimuose, teisė neturi atsisakyti savo normatyvinio vaidmens. Ji turi reguliuoti technologijas, atsižvelgdama į žmogaus teises ir teisės viršenybę, o ne tik į jas reaguoti.

Konferencijos įžvalgos

Visos šias temas – nuo pažeidžiamumo iki DI – vienija bendras vardiklis: teisė turi būti gyva, jautri ir atvira pokyčiams. „CEENJ ir MRU jungia nedogmatinis požiūris į teisę ir stipri mokslininkų bendruomenė“, – reziumuoja konferencijos organizatorė dr. Jolanta Bieliauskaitė. Konferencija atskleidė, kad teisė – tai ne tik knygos ar kodeksai. Tai – žmonės, jų gyvenimai, technologijos, vertybės ir pasirinkimai. Teisė gyva tiek, kiek ji geba reaguoti į pasaulio pulsą.

 

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro Strateginės partnerystės vadovė dr. Jolanta Bieliauskaitėkartu su mokslo komunikacijos vadybininke Laura Stankūne

Nuotraukos: Nojaus Jasiūno