Švietimo sistema dažnai apibūdinama kaip nelanksti, lėtai reaguojanti į pokyčius, tačiau viskas priklauso nuo žmonių, kurie ją įkvepia veikti. „Didžiausias švietimo vadybos iššūkis Lietuvoje – susikalbėjimas tarp skirtingų švietimo sistemos lygių“, – sako Rūta Krasauskienė – Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorė, viena iš naujosios MPA magistrantūros programos švietimo vadovams iniciatorių.
„Mokyklų vadovai dažnai paliekami vieni spręsti problemas, kurios priklauso ne tik nuo jų, bet ir nuo platesnių struktūrinių veiksnių. Jie turi atliepti tėvų, mokytojų, vaikų ir politikų lūkesčius – ir dažnai tai daro be pakankamos paramos ar strateginio dialogo. Kartu tai ir galimybė – nes vis daugiau vadovų ima suvokti savo vaidmenį ne tik kaip administratorių, bet kaip lyderių, kurie kuria kultūrą, daro įtaką politikai, telkia bendruomenę. Tai lėtas, bet labai svarbus pokytis“, – sako R. Krasauskienė.
Pokalbis su Žirmūnų gimnazijos vadove, taip pat Europos Tėvų asociacijos viceprezidente ir buvusia Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos viceprezidente bei buvusia Nacionalinės švietimo agentūros vadove – apie švietimo lyderystės iššūkius, vadovų vienišumą, bendrystės svarbą ir Mykolo Romerio universitete (MRU) naujai startuojančią MPA programą švietimo vadovams.
– Vadovavimas švietimo įstaigai dažnai vadinamas vienišiausia pozicija sistemoje. Kaip tai veikia žmones?
– Labai stipriai. Švietimo vadovai dažnai gyvena tarp atsakomybės ir kaltės. Turi veikti greitai, būti stiprūs, ramūs, viską „sutvarkyti“ – net tada, kai resursų nėra, o sistema reikalauja daugiau, nei leidžia realybė. Ir jei neturi galimybės reflektuoti, turėti bendraminčių, su kuriais gali pasidalinti klausimais – ne tik atsakymais – pradedi perdegti, susitraukti, prarasti drąsą būti iniciatyvus.
Todėl labai svarbu sukurti erdves, kur vadovai gali mokytis vieni iš kitų, gauti profesionalią paramą, plėsti akiratį. Ne vien „užlopyti spragas“, bet sąmoningai auginti savo lyderystę. Būtent tokia erdvė ir yra ši naujoji MPA programa.
– Jūs esate viena iš šios programos iniciatorių. Kaip gimė šios idėjos poreikis?
– Idėja kilo iš labai realaus poreikio. Mūsų sistemoje daug žmonių yra pavargę „nuo kursų“ – trumpų, fragmentuotų, neintegruotų į jų kasdienybę. Kartu su MRU profesore, buvusia Švietimo, mokslo ir sporto viceministre Jolanta Urbanovič, norėjome sukurti visai kitokį formatą – orientuotą į švietimo vadovų brandą, jų strateginį mąstymą ir gebėjimą veikti plačiau nei viena organizacija. Ir, be abejo, labai praktišką – baigiamasis darbas programoje yra ne teorinis tyrimas, o realus, su švietimo problema susijęs projektas.
– Kuo ši programa skiriasi nuo kitų kvalifikacijos kėlimo ar magistrantūros programų?
– Pirmiausia – tai magistrantūros programa, orientuota į žmones, kurie jau turi bent kelerių metų patirties. Čia nesimokoma nuo nulio – čia reflektuojama, analizuojama, kuriama. Programa trunka tik vienerius metus, tačiau yra intensyvi, su labai tikslingai atrinktais moduliais: nuo viešosios politikos pagrindų iki duomenų analizės, nuo lyderystės psichologijos iki pokyčių valdymo.
Antra – baigiamasis darbas nėra akademinis rašinys. Tai realus, praktinis projektas, orientuotas į aktualią švietimo problemą. Dalyviai dirba su tuo, kas jiems svarbu – ir, labai tikėtina, kas svarbu jų bendruomenėms ar savivaldybėms.
– Minėjote savivaldybes. Koks jų vaidmuo šioje programoje?
– Didžiulis. Labai norėčiau, kad savivaldybės aktyviai įsitrauktų į programą – tiek deleguodamos vadovus, tiek siūlydamos problemas, kurias verta spręsti baigiamuosiuose darbuose. Tai gali būti švietimo tinklo pertvarkos klausimai, įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas, lygiavertės prieigos užtikrinimas ar kt. Jei į programą ateina vadovas, kuris ne tik įgyja žinių, bet ir sprendžia realią savivaldybės problemą – laimi visi. Tai yra ta vieta, kur nacionalinio ir vietinio lygmens dialogas gali virsti konkrečiais pokyčiais.
– Ko šiandien labiausiai reikia švietimo lyderiams?
– Drąsos būti žmogumi. Nes švietimo vadovas šiandien vis mažiau turi būti vien „tvarkos palaikytojas“. Jis turi būti emocinio saugumo kūrėjas, vertybinis lyderis, mokymosi proceso matytojas, o ne tik rezultatų skaičiuotojas.
Tam reikia ne tik žinių, bet ir tam tikro vidinio tvirtumo – kurį augina nuolatinis mokymasis, bendruomenė ir pasitikėjimas, kad nesame vieni. Ši programa ir yra kvietimas augti drauge su kitais, kurie supranta, ką reiškia kasdien priimti sudėtingus sprendimus vaikų, mokytojų ir visos visuomenės vardu.
Švietimo sistema nesikeičia nuo naujų taisyklių. Ji keičiasi tada, kai vadovai ima keistis patys – kai jie atranda drąsos, bendruomenę ir žinojimą, kad jų darbas iš tiesų turi poveikį. MPA programa kviečia būtent tokius žmones.