Naujienos

23 sausio, 2020
Andrius Stasiukynas. Jauni žmonės ir politika: ar amžius svarbu?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Žiniasklaidos dėmesio praktiškai nesulaukė praėjusią savaitę Liberalų sąjūdžio kartu su Lietuvos liberalaus jaunimo organizacija pateiktas siūlymas sumažinti dalyvavimo Seimo rinkimuose amžiaus cenzą keičiant Konstitucijos 56 straipsnį. Pasak šios iniciatyvos iniciatorių, šiuo metu esanti amžiaus riba yra didžiausia kandidatams į nacionalinius parlamentus ir taikoma tik keturiose Europos Sąjungos valstybėse: Italijoje, Graikijoje, Kipre ir Lietuvoje. Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad šios kadencijos Seimo narių amžiaus vidurkis yra apie 50 metų ir Seime kol tik vienos nares amžius nesiekia 30 metų.
 
Siekdamas užtikrinti tinkamą visų demografinių grupių atstovavimą, Seimas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu jaunimas iki 25 metų savo tiesioginio atstovo parlamente neturi, o galiojančio amžiaus cenzo sumažinimas paskatintų kryptingesnį jaunų žmonių atstovavimą ir didesnį dėmesį jaunimo politikos klausimams Seimo darbotvarkėje“, - žiniasklaidai išplatintame pranešime sakė V. Čmilytė Nielsen. Šiandien dažnai girdime ir atrodo, akivaizdu, kad reikia naujų, jaunų veidų politikoje, turime puikių pavyzdžių savivaldybių tarybose ar Seime – jaunus žmones aktyviai įsiliejančius į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Taigi greičiausiai visi sutiktų, kad jaunimo įsitraukimas ir pilietinis dalyvavimas yra labai geras ir sveikintinas reiškinys, tačiau su jaunimu dirbantys specialistai ir mokslininkai atkreipia dėmesį, kad suabsoliutinti ir vienareikšmiškai vertinti amžiaus cenzo mažinimo dalyvavimo Seimo rinkimuose negalime: įsitraukimas bei dalyvavimas vyksta skirtingais lygmenimis ir reikėtų atskirti pilietinį dalyvavimą bendrai nuo dalyvavimo priimant svarbius valstybei sprendimus, o šiuos reiškinius reikėtų aptarti atskirai.
 
Seimui pateikti siūlymai įstatymo projektui, kuriuo norima sumažinti amžiaus cenzą kandidatuojant į LR Seimą nuo 25 metų iki 21 metų amžiaus. Prieš tai viešojoje erdvėje buvo diskutuota ir dėl balsavimo teisės amžiaus cenzo mažinimo nuo 18 metų iki 16 metų. Iš esmės tokie sprendimai tarsi prisideda prie demokratijos puoselėjimo, bet ar tikrai tai padės pritraukti daugiau sąmoningo bei veržlaus jaunimo į politiką, ir kokie pavojai čia slypi?
Mokslininkai sociologai atkreipia dėmesį, kad šiandien jaunimas ypatingai paveikus aplinkinių įtakai ir gali tapti manipuliacijos objektu. Pasak sociologės Mildos Pivoriūtės, šiuolaikinis jaunas žmogus, ypač 18-25 amžiaus, kaip niekada anksčiau turi atsakyti sau begalę klausimų dėl vertybinės orientacijos, tapatumo, dėl profesijos ir t.t. Jis dažniau nei ankstesnės kartos jaučia frustraciją priimdamas sprendimą, daug nerimo ir abejonių, pasimetęs ir nežino kur judėti; dažnai pasiduoda aplinkinių įtakai. Bet galima suprasti kodėl – jokia kita karta neturėjo tokio alternatyvų ir galimybių horizonto, kaip šiuolaikinis jaunimas. Seniau būdavo aišku, kaip tapti suaugusiu ir kaip iš vaikystės tarpsnio būdavo pereinama į suaugusių gyvenimą – darbas, šeima, vaikai ir pan.
 
Tačiau šiandien jokios instrukcijos, kaip „teisingai“ augti ir gyventi nebeliko, o jauno žmogaus aplinkoje nuolat akcentuojama „būti savimi“, tačiau ką tai reiškia, niekas atsakyti negali, nes ir vieno atsakymo nėra. Pasak mokslininkės, 75 proc. 25-33 m. jaunų žmonių jaučia „amžiaus ketvirčio krizę“. Tai susiję ir su masišku savęs lyginimu su kitais (ypatingai socialinių tinklų pagalba), persidirbimo ir pervargimo kultūra, kuri tampa statuso simboliu. Iš to, kad reikia pateisinti daug lūkesčių, pademonstruoti savo sėkmę profesinėje veikloje, nebelieka laiko visuomeninei veiklai, saviugdai. O balsavimas – dar vienas sprendimo priėmimas ir spaudimas bei abejonės, kas yra teisinga. Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas 2016 metais parodė, kad jaunimo (15-29 metų) pilietinės galia aukštesnė negu kitų amžiaus grupių. Sociologė doc. dr. Rūta Žiliukaitė pastebėjo, kad kiekvienoje kartoje jaunimas yra ta grupė, kuri pasižymi pilietiniu aktyvumu, tačiau nėra demokratiškesnis ir pilietiškai aktyvesnis už kitas amžiaus kartas. Taip pat pastebėjo, jog didesnį poveikį turi laikotarpio veiksniai, bet ne kartų skirtumai.
Taigi, iš tyrimų matome, kad jaunimas yra aktyvesnis pilietiškai (lyginant su kitomis amžiaus grupėmis), tačiau, kaip niekad anksčiau ir labiau pažeidžiamas ir mažiau atsparus išorės poveikiui. Taigi, šiuolaikiniam jaunimui amžiaus cenzo mažinimas nėra tikslingas, jei siekiama jam sudaryti daugiau sąlygų dalyvauti, o ne tapti manipuliacijos objektu.
 
Vertindami jaunų žmonių įsitraukimą į jaunimo nevyriausybines organizacijas, matome kad tik 9 proc. jaunuolių aktyviai ir sąmoningai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Iš tos jaunų žmonių grupės nedidelė dalis tampa pavyzdžiu ir netgi dalyvauja politiniame gyvenime, matomi žiniasklaidoje, renkami į savivaldybių tarybas, Seimą.
Tačiau tenka pripažinti, kad tai labiau išimtiniai atvejai nei taisyklė. Tuomet ką daryti, kad tokių gerųjų patirčių būtų daugiau? Norint kad daugiau jaunimo įsitrauktų į pilietinį, politinį gyvenimą, būtinas sisteminis požiūris, vieno vaisto nėra: daugiau dėmesio reikėtų skirti jaunimo švietimui, darbinės aplinkos lengvinimui, vertybių ugdymui, jaunimo nevyriausybinių organizacijų stiprinimui taip prisidedant prie jauno žmogaus sąmoningumo, atsparumui aplinkos poveikiui stiprinimo. Tada savaime sulauksime didesnio jaunų žmonių aktyvumo ir dalyvavimo tiek visuomeniniame gyvenime, tiek politikoje.
Andrius Stasiukynas yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto profesorius.