Įdomu

2018-11-29

Lyra Jakulevičienė. Pasaulinis migracijos paktas: mitai ir tikrovė

lyrajakuleviciene

Šių metų gruodžio pradžioje pasaulio valstybės susės pasirašyti Pasaulinį susitarimą dėl migracijos (Pasaulinis susitarimas dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos, angl. Global Compact for Safe, Orderly and Regular Migration). Šis dokumentas jau sukėlė daugybę diskusijų skirtingose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Dar nepasirašytas paktas jau apaugo įvairiais mitais ir nuogastąvimais. Kiek jie pagrįsti?

Kam reikia šio pakto?
Šiuo metu pasaulyje vykstantys konfliktai, skurdas ir kitos problemos lemia vis didesnį migracijos spaudimą, kadangi valstybės nėra linkusios įsileisti migrantus, o žmogaus teisė atvykti į svetimą šalį vien migracijos tikslais vis dar, ir vargu, ar artimiausiu metu bus pripažinta. Ir nors valstybės pastaraisiais dešimtmečiais ėmėsi vis griežtesnių antimigracinių priemonių ir migracijos ribojimų, realybė rodo, kad jos dažnai nėra veiksmingos, nes daugelį suvaržymų migrantai priima kaip neišvengiamybę. Pavyzdžiui, pastaraisiais dvidešimt metų valstybės taikė vis griežtesnes migrantų sulaikymo priemones, tačiau migrantų skaičius pasaulyje nuo 173 milijonų 2000 metais išaugo iki 258 milijonų 2017 metais (t.y., 49 procentais).
2015 metų vadinamoji migracijos krizė Europoje taip pat akivaizdžiai parodė valstybių negebėjimą valdyti migracijos srautus. Todėl Pasaulinis migracijos paktas yra pirmasis bandymas susitarti globaliu mastu dėl to, kaip gyvensime toliau. Migracija vyks ir toliau, ji turi ir teigiamą poveikį šalims ir asmenims ir kartu nevaldoma gali sukelti įvairius pavojus.
Todėl būtina visoms pasaulio valstybėms galvoti apie bendras priemones. Visos valstybės yra susijusios – pavyzdžiui, Lietuva yra ir migrantus priimanti šalis ir kartu – lietuvių, migruojančių į Vakarų šalis, kilmės valstybė. Migracija yra globalus reiškinys, todėl ir pastangos jį valdyti turėtų būti bendros ir globalios. Pavyzdžiui, jei neišsispręs žmogaus teisių problemos tokiose šalyse, kaip Libija, dvišalės sutartys grąžinti jūroje išgelbėtus migrantus ten, iš kur jie atvyko, bus beprasmės. Paktas – pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis dokumentas Kai kurie komentatoriai stebisi tariamu dokumento utopiškumu. Tačiau tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių žinovai patvirtintų, kad tokie tekstai nėra naujiena. Pirmiausia dėl to, kad beveik 200 pasaulio valstybių sudėtinga susitarti dėl konkretumų. Antra, dokumentas nėra įpareigojantis, todėl nuostatos platesnės, deklaratyvesnės, nei būtų privalomo pobūdžio tarptautinėje sutartyje. Pagaliau – prieš beveik septyniasdešimt metų ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatos atrodė utopiškos, tačiau šiandien jos nieko nebestebina, nes per daugybę metų jau yra tapusios realybe. Be to, reikia turėti omenyje, kad tai apskritai pirmas tarptautinis tokio pobūdžio dokumentas, kuriame bendrai kalbama apie migracijos klausimus (nors atskirų sutarčių įvairiais klausimais yra). Todėl nereikėtų stebėtis, kad dokumentas yra tarsi „apie viską, o kartu ir apie nieką“. Valstybės pirmą kartą surašė viską, ką manė esant aktualu migracijos srityje. Visiškai skirtingas yra Pasaulinis susitarimas dėl pabėgėlių, kuris faktiškai atkartoja šiuo metu galiojančius tarptautinius valstybių įsipareigojimus, todėl yra konkretesnis. O migracijos paktas didele dalimi numato visiškai naujus klausimus, kurie privalomo pobūdžio dokumentais dar nėra spręsti arba spręsti nepakankamai. Visgi, kai kurie klausimai jau anksčiau yra reglamentuoti, ir paktas detalizuoja jau esamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, dėl gyvybės jūroje gelbėjimo, neteisėto asmenų gabenimo ir kovos su prekyba žmonėmis.

Prieštaraujančios valstybės – seniai žinomas savotiškas „klubas“
Artėjant pakto pasirašymo datai kai kurios valstybės pareiškė nepritariančios šiam dokumentui. Šios valstybės jau anksčiau žinomos kaip propoguojančios gana skirtingą požiūrį į migracijos klausimus, kuris neretai pažeidžia žmogaus teisių teisę bei tų valstybių savanoriškai prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Dar 2015 metais sprendžiant migracijos krizę Europos Sąjungoje ir jos institucijoms priėmus atitinkamus sprendimus, tokios šalys kaip Čekija, Vengrija ir Slovakija pasisakė prieš bendrus visai Europai sprendimus ir apskundė institucijų veiksmus ES teisingumo teismui, nors, tiesą sakant, nesėkmingai.
Nenauja ir Australijos pozicija, kuri, finansinių sutarčių pagrindu su kaimyninėmis valstybėmis, sprendžia migracijos spaudimą kitų valstybių rankomis, tačiau savo sąskaita. Tuo tarpu kitose valstybėse, panašu, kad migracijos klausimas kaip visuomenei jautrus klausimas bus tiesiog išnaudojamas dividendų prieš rinkimus padidinimui.

Kiek pagrįsti prieštaraujančių valstybių argumentai?
Kai kurios paktui prieštaraujančios valstybės baiminasi, kad nors ir neįpareigojančio pobūdžio, bet šis paktas turės įtakos ateityje formuojant tarptautinės teisės taisykles. Čia reikia pastebėti, kad pakto nuostatos galėtų turėti poveikį tarptautinės teisės taisyklių susiformavimui tik tuo atveju, jei per tam tikrą laikotarpį valstybės suformuotų nuoseklią taisyklių taikymo praktiką, kuri galėtų tapti tarptautiniu papročiu.
Visgi, matyt greitesnis kelias suformuoti tarptautinės teisės normas yra prisiimti privalomus įsipareigojimus pačioms valstybėms. Šioje srityje, panašu, kad susitarti dėl privalomų taisyklių bus itin sudėtinga, atitinkamai ir neįpareigojančio dokumento rizika yra per daug išpūsta. Tuo tarpu pats dokumentas yra labiau skirtas valstybių bendradarbiavimui, nes akivaizdu, kad pavienėms valstybėms migracija yra neįveikiama.
Kai kurios valstybės teigia, kad paktas „kėsinasi“ į nacionalinį saugumą, nes tarsi skatina teisėtą migraciją. Visgi su tokia nuomone negalima sutikti, nes tik pačios valstybės gali nuspręsti dėl teisėtos migracijos kanalų (aukštos kvalifikacijos darbuotojų, šeimų susijungimo ir kt. atvejais) atvėrimo. Paktas patvirtina, kad migracijos klausimai išlieka valstybių suvereniteto reikalu (15 punktas.), todėl šiuos klausimus gali spręsti tik nacionaliniai parlamentai.
Pakte kaip tik yra nemažai nuostatų, kuriomis siekiama glaudesnio valstybių bendradarbiavimo kovojant su asmenų neteisėtu gabenimu, prekyba žmonėmis ir kitais neigiamais migracijos aspektais, taip pat siekiama susitarti dėl migrantų grąžinimo.
Pagaliau teisėta ir valdoma migracija kaip tik užtikrintų, kad neplistų terorizmas, nusikalstamumas ir kitos grėsmės valstybių saugumui, kurie kaip tik ir gali būti būtent neteisėtos migracijos padariniais. Kitas argumentas, kuris pateikiamas kaip priekaištas migracijos paktui, yra naujų kategorijų, tokių kaip bendrinė migranto sąvoka, socialinės garantijos ir bazinės paslaugos, prieinama teisinė pagalba, sveikatos priežiūros nuostatos, įvedimas.
Kai kurios iš šių nuostatų, pavyzdžiui, socialinių garantijų „eksportas“, yra tikrai toli siekiančios ir net pilnai neužtikrinamos ES valstybių piliečiams. Ir vargu, ar valstybės imtųsi realių priemonių tokioms nuostatoms įgyvendinti. Tuo tarpu migranto kategorijos įvedimas ir konstatavimas, kad migrantai taip pat turi žmogaus teises, kažko nauja nepasako, nes pagrindinės žmogaus teisės taikomos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso valstybėje. Kitaip tariant, dabartinių įsipareigojimų ginti žmogaus teises kontekste, asmuo turi būti apsaugomas, pavyzdžiui, nuo kankinimų, nežmoniško elgesio grėsmės, nesvarbu, ar jis teisėtai ar ne yra atvykęs į šalį. Kvestionuoti tokių teisių galiojimą migrantų atžvilgiu reikštų fundamentalių visų mūsų teisių ir laisvių paneigimą. Jei šiandien taip elgiamės su migrantais iš Afrikos, kodėl su lietuviais darbo migrantais Airijoje ar kitose ES šalyse negalėtų būti pasielgta panašiai?
Daug diskusijų yra sukėlęs pakto 17 tikslas dėl nediskriminavimo. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šiuo metu tarptautinė teisė, ypač Europos regione, numato daugybę galiojančių draudimų diskriminuoti įvairiais pagrindais, tarp jų ir tautybės, rasės ar etninės kilmės. Taigi čia vargu ar reikėtų stebėtis, kad pakte tarsi naujai susitariame nediskriminuoti migrantų. Ir nors pakte yra nemažai naujovių, apie kurias pirmą kartą kalbama visų valstybių mastu, kaip, beje, ir kai kurių gan ankstyvų nuostatų, visgi galime paklausti savęs, ar migracija, kaip šių dienų neišvengiamybė mums labiau patiktų paklūstanti tam tikroms taisyklėms, dėl kurių verta bent pradėti tartis, ar nevaldoma, reikalaujanti didelių išteklių, kurie retai pateisina keliamus tikslus? Ir jei kažkas migracijos srityje tikrai yra utopiška, tai įsivaizdavimas, kad ją galima sustabdyti, nors dar net nemokame jos valdyti.
Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė, MRU LAB Žmogaus teisių laboratorijos vadovė.Komentaras publikuotas portale 15min.lt