COVID-19: MRU ekspertų įžvalgos

2020-03-25

Lina Butkutė. Svarbiausia pažvelgti į dideles savo baimės akis

lina-butkute Žiniasklaidoje kasdien skamba mirusių nuo koronaviruso skaičius Italijoje ir Ispanijoje. Užsikrėtusiųjų statistika jau nebeįdomi. Nuo vakarykštės dienos ir Lietuvoje užfiksuota pirmoji viruso auka. 

Padidėjęs nerimas daugeliui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Nerimaujame dėl visko ir visur. Tarp visų šių kasdieninių nerimų nepagalvojame ar pagalvoti nedrįstame, kad labiausiai bijome ne likti be grikių kruopų ar tualetinio popieriaus, o be savo gyvybės. Mirties nerimas (ar baimė) psichologų įvardijamas kaip pagrindinis visų nerimavimų šaltinis, ypatingai atsidūrus taip vadinamose ribinėse situacijose. 
Tai gali būti įvairios situacijos: autoavarijos, artimųjų mirtys, žemės drebėjimai, teroro aktai, tarp jų ir pandemijos. Tokių situacijų metu betarpiškai priartėjame prie savo mirties galimybės. Pasaulis staiga praranda “saugių namų” iliuziją, jaučiame nuolatinį pavojų. Kaip bandome susitvarkyti su mirties baime? 
Mokslininkai teigia, kad egzistuoja dvi strategijos: dėmesio nukreipimas ir racionalizavimas. Pirmuoju atveju, stengiamės pabėgti nuo nerimastingų minčių nukreipdami savo dėmesį į kitus dalykus. 
Pažiūrėkime, kas šiuo metu vyksta socialiniuose tinkluose. Žmonės visomis jėgomis bando save ir kitus įtraukti į įvairiausią veiklą. Vieni ieško savo vaikystės nuotraukų, kiti tiesiogiai transliuoja įvairias pamokas, treti - atidaro iki tol buvusias uždarytas kultūros erdves. Visa tai su viltimi, kad mūsų smegenys bus užimti kokia nors veikla ir nebus laiko mąstyti apie blogiausią scenarijų. Antroji naudojama strategijų grupė - racionalizavimas. 
Tai bandymas ieškoti loginių įrodymų, kad mirtis man negresia. Pastebėkime nuolatos žiniasklaidoje pabrėžiamus faktus, kad mirtis nuo viruso labiausia tikėtina senyvo amžiaus žmonėms bei sergantiems lėtinėmis ligomis. Kad jauni žmonės greičiausiai šiuo gripu prasirgs net to nepajutę. Neseniai pradėjo sklisti žinios apie tai, kaip tam tikros kraujo grupės asmenys labiau/mažiau linkę užsikrėsti virusu. Bandoma save ir aplinkinius įtikinti, kad aš dar pakankamai jaunas, sveikas, mirtis man dar negresia. Ir nelabai svarbu, ar įrodymai paremti faktais ar ne, svarbiausia, kad mes jais tikime. 
Rašydama apie šias strategijas nenoriu pasakyti, kad jos yra geros ar blogos. Jos tiesiog tokios yra, ir daugelis mūsų jomis naudojamės krizinėse situacijose. Jos padeda susidoroti su nerimu, kurį paprastai būtų per sunku išgyventi. Mirties baimė (ar nerimas) retai kada išgyvenama tiesiogiai, nes susidūrimas su ja yra per daug skausmingas. 
Dažniausiai ji išreiškiama per nerimavimą apie kitus dalykus (grikius ar tualetinį popierių), yra išstumiama, arba pasirodo kitokiomis formomis (pvz., psichosomatiniais negalavimais, tokiais kaip galvos ar pilvo skausmai). 
Tačiau psichologai sutinka, kad sąmoningas mirties baimės įvardijimas ir jos priėmimas, daro baimę apčiuopiamą ir todėl labiau valdomą. Kai apie ją kalbame, diskutuojame, galime su savo jausmais kažką daryti. Jie nelieka tik mūsų pasąmonėje ir neįtakoja mūsų to net nesuvokiant. Todėl tiems, kurie nebijo griebti jaučio už ragų, vietoj nuolatinio nerimavimo “kas atsitiks, jei …?”, pabandykite kiekvienas sau įvardinti: “Ko aš šiandien labiausiai bijau?” Galbūt ne visiems pavyks tai išreikšti per savo mirties baimę. 
Galbūt šiuo momentu tai bus darbo netekimas ar artimojo susirgimas. Svarbiausia pažvelgti į dideles savo baimės akis ir jas smulkiai aprašyti. Paskui pagalvokite, kas atsitiks, jei įvyks blogiausia, ir ką aš tada galėsiu padaryti. 
O gal yra kas nors, ką aš jau ir šiandien galiu padaryti? Jeigu sudėtinga rasti išeičių ar idėjų, pabandykite pagalvoti, ką patartumėte savo geriausiam draugui, atsidūrusiam panašioje situacijoje. Atlikti šią užduotį galite keletą kartų per dieną, ypatingai esant kintančiai situacijai. Daugelis žmonių nustemba, kai pasirodo, kad išeičių esama daugiau nei prieš tai manyta. Jeigu ir šių veiksmų pasirodys per maža, prisiminkite, kad padidėjęs nerimas tokiu neapibrėžtu periodu yra normalus reiškinys. 
Vieni nerimauja daugiau, kiti - mažiau. Priminkite sau, kad ši situacija vieną dieną baigsis, ir viskas po truputį grįš į savas vėžias. Svarbiausia - ne nuolatinis mąstymas, o tikėjimas. Kaip sakė egzistencinis filosofas S. Kierkegardas: „Mūsų laikais, kaip ir bet kuriais kitais laikais, didžiausia laimė - turėti tikėjimą. <…> (Bet) tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas liaujasi“. 
Lina Butkutė yra psichologė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto doktorantė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt