Įdomu

2019-11-29

Davidas Schultzas: Donaldas Trumpas bet kokiu atveju nori atrodyti laimėtoju

javprofesoriausdavidoschultzo

Toliau kaistant aistros dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo apkaltos galimybių apie jas kalbamės su Hamline‘o universiteto (JAV) profesoriumi, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojančiu dėstytoju ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos nariu Davidu Schultzu.

Panašu, kad D. Trumpas tuo pačiu metu sako, kad Atstovų Rūmams nepavyks surengti apkaltos dėl įrodymų trūkumo ir kad jis bus išteisintas Senate. Ar jis neprieštarauja pats sau?
JAV Prezidentas Donaldas Trumpas siunčia įvairias ir skirtingas žinutes visuomenei, kai kalbama apie apkaltos klausymus Atstovų Rūmuose. Pirmoji jo versija – pati apkalta yra farsas ir jis nesitiki, kad Atstovų rūmams ji pavyks.
Antroji versija – tai Atstovų Rūmų provokavimas rengti apkaltą, kad vėliau per procesą Senate jis būtų išteisintas. Abi ši versijos skleidžiamos tam, kad jis bet kokiu atveju atrodytų laimėtoju. Jei Atstovų Rūmai vis dėlto nerengs apkaltos, o imsis kitų veiksmų (tarkim, pasmerkimo, ar D. Trumpo pavaldinių apkaltinimo), D. Trumpas pasiskelbs laimėtoju dėl nepavykusios apkaltos. Jam tai yra svarbu, kadangi kitu atveju prieš Atstovų Rūmus jis negalėtų apsiginti.
Jei prezidentas tokiu būdu bus sukritikuotas, jis vargiai galės reabilituoti savo vardą. Tas pats galioja ir kalbant apie jo pavaldinius, jei jie bus apkaltinti padarę nusikaltimus. Ir atvirkščiai – jei apkalta bus surengta, jis bus tik ketvirtasis prezidentas JAV istorijoje, kuriam surengta apkalta. Net jei Senatas jį išteisins, D. Trumpo įvaizdžiui bus pakenkta. Kaip bepasielgtų Atstovų Rūmai, manau, tai paveiks 2020 metų rinkimų eigą ir D. Trumpo įvaizdį, o jo dvejopos žinutės yra bandymas išvengti šių problemų.

Kai kas teisina D. Trumpo skambutį Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui su prašymu pradėti kriminalinį tyrimą prieš Bidenus, vadindami tai rutininiu ir tinkamu elgesiu. Ar taip ir yra iš tiesų?
Ne, to negalima pavadinti rutina ar įprastu būdu, kuriuo JAV ar bet kita valstybė prašo pagalbos atliekant kriminalinį tyrimą. Tarptautinės teisės požiūriu, viena šalis neturi prigimtinio teisinio įpareigojimo padėti kitai kriminaliniuose tyrimuose.
Vis dėlto daug pasaulio valstybių, įskaitant ir JAV, yra pasirašiusios tarpusavio teisinės pagalbos sutartis. Šios sutartys apima tokius šalių bendradarbiavimo aspektus, kaip dalinimasis įrodymais, šaukimų įteikimas ar įtariamųjų bei liudininkų paieška.
Viena iš labiausiai matomų pagal tokias sutartis atliekamų procedūrų – asmenų ekstradicija. Jungtinės Amerikos Valstijos turi tokias sutartis su daugiau nei 70 valstybių. Taip pat tokios sutartys yra pasirašomos ir daugiašaliu pagrindu. Sutartys numato aiškias sąlygas, kada JAV gali prašyti kitos šalies pagalbos kriminaliniame tyrime.
Šios procedūros turi aiškius protokolus, nustatančius kokia JAV tarnyba gali prašyti atitinkamų užsienio tarnybų pagalbos. Šios procedūros nenumato galimybės prezidentui prašyti kitos valstybės vadovo pagalbos inicijuojant kriminalinį tyrimą.
Šioje situacijoje apkaltos proceso klausymų metu nebuvo pabrėžta tai, kad JAV pagalbos prašymo kriminaliniame tyrime procedūra gerokai skiriasi nuo to, ko užsienio šalies vadovo prašė D. Trumpas. Iš kitos pusės, kiti prezidentai nesielgė taip kaip D. Trumpas, o sutartys ir yra tam, kad būtų aišku kaip turi būti elgiamasi.

Kuo šis apkaltos procesas skiriasi nuo kitų?
Yra daug skirtumų tarp šio ir ankstesnių trijų apkaltos procesų. Vienas iš svarbesnių aspektų yra tas, kad abiejų partijų ideologiniai skirtumai yra tokie ryškūs ir poliarizacija tokia didelė, kad galimybė, jog abi partijos galėtų bendradarbiauti šiame procese, yra labai menka. Partiškumo aspektas yra labai svarbus, nes jis kenkia JAV konstitucinei sąrangai, kuri buvo sumanyta 1787 metais.
Tuomet buvo preziumuojama, kad politinės partijos apskritai neegzistuos (baiminantis partijų, kaip ardančių jėgų) ir Senatas buvo nerenkamas, o jo nariai deleguojami iš atskirų valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios organų.
Šių dviejų faktorių kombinacija darė didelę įtaką Kongresui, o ypač – Senatui, kuris buvo daug labiau nepriklausomas nei yra dabar. Didėjanti partiškumo reikšmė šiandien, netgi lyginant su 1998-ųjų apkalta Bilui Clintonui, kelia klausimą dėl valdžių atskyrimo principo veiksmingumo kalbant apie Kongreso galimybes nepriklausomai atlikti savo pareigą dėl prezidento galimybių toliau eiti savo pareigas įvertinimo. Regis, partinis lojalumas yra daug svarbesnis. Kaip to įrodymą galima pateikti neseną istoriją, kai prezidentas ir Senato Respublikonai tarėsi, kaip vykdyti procesą Senate. Atrodo keista, kad nepriklausomas Senatas tariasi su asmeniu, dėl kurio ir atliekamas tyrimas, kaip vykdyti procesą.

Ar Demokratai padarė klaidą organizuodami apkaltos debatus kaip klausimą dėl „paslaugos už paslaugą“?
Iš tiesų taip. „Paslauga už paslaugą“ (lotyn. quid pro quo) reiškia kriminalinį kyšininkavimo modelį, kaip tam tikrą nelegalų elgesį. Šiame kontekste buvo keliamas klausimas, ar prezidentas padarė kriminalinį nusikaltimą.
Vis dėlto, apkaltos klausimai neturėtų būti taip formuluojami. Kaip akcentavo Alexanderis Hamiltonas, apkalta nėra kriminalinis tyrimas, o politinis aplinkybių vertinimas, ar asmuo dar gali eiti jam pavestas politines pareigas, šiuo atveju – likti prezidento poste. Kartu ir debatai apie pinigus politikoje yra klaidingai susiaurinami iki quid pro quo principo, ignoruojant platesnį kontekstą, kaip pinigai iš esmės struktūriškai korumpuoja politinę sistemą.
Demokratai šiuo atveju apkaltos procese turėtų kalbėti apie prezidento įsitraukimą į veikas, kuriomis yra piktnaudžiaujama jam suteikta galia.
Suprantama, kad buvo pasirinkta baudžiamosios teisės analogija, tačiau tai gerokai komplikuoja galimybes vertinti ką prezidentas padarė, jei į viską žvelgiama tik per baudžiamosios teisės prizmę.

Kaip manote, ar demokratai sėkmingai įrodė savo teiginius?
Tai priklauso nuo vertintojo politinės orientacijos, taip pat ar vertintojas žiūrėjo klausymus, bei kokią jų dalį matė. Prisiminkime, kad klausymai dar nesibaigė ir netrukus jie persikels į Atstovų Rūmų teisės komitetą. Kalbant apie tai, ar demokratai įrodė savo teiginius, galima teigti, kad jie tikrai patvirtino savo „skundikų“ reputaciją. Tačiau išlieka konstitucinio įvertinimo klausimas, ar tai kuo D. Trumpas yra kaltinamas, gali būti pakankamu pagrindu apkaltai.
Kitaip nei kriminaliniame tyrime, kur visi abejotini teiginiai ar kaltinimai turi būti aiškiai įrodyti, čia nėra tokių griežtų standartų.

Kas pasikeistų, jei ir kai apkaltos procesas persikels į Senatą?
Apkaltos procesui persikėlus į Senatą situacija pasikeis iš esmės. Nepamirškime, kad apkalta ir tyrimas Senate nėra kriminalinis procesas. Todėl šiame tyrime netaikomos įprastinės įrodymų teikimo ir proceso eigos taisyklės. Į proceso taisykles kaip tik šiuo metu ir apeliuoja D Trumpas su Respublikonais, teigdami, kad procese, pavyzdžiui, remiamasi abejotinais įrodymais ar gandais. Kuomet tyrimas persikels į Senatą, tokie įrodymai ar prielaidos, labai tikėtina, gali būti dar aktyviau naudojamos, įskaitant ir su Bidenu susijusią konspiracijos teoriją.

Kaip, jūsų nuomone, šis apkaltos procesas vystysis per kelias artimiausias savaites?
Nors daugelis mano, kad balsavimas dėl apkaltos Atstovų Rūmuose turėtų įvykti dar šiemet, vis dėlto, jis gali nusikelti į sausį ar dar toliau. Jei būtų balsuojama sausį, tyrimas Senate vyktų tuo pačiu metu kaip rinkikų kolegijų sudarymas Ajovoje. Toks grafikas gali ir padėti, ir pakenkti Demokratams, ypač senatoriams, kurie apkaltos procesą nori panaudoti savo naudai politiniuose debatuose.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu publikuotas portale 15min.lt