Teisė į nuosavybę nacionalinėse teisinėse sistemose paprastai laikoma viena esminių žmogaus teisių. Ji siejama su asmens saugumu, ekonominiu stabilumu, galimybe savarankiškai planuoti gyvenimą. Tačiau universaliu tarptautinės teisės lygmeniu šios teisės statusas iki šiol nėra aiškiai apibrėžtas.

Šią takoskyrą savo disertacijoje „Žmogaus teisė į nuosavybę tarptautinėje teisėje: teisinio pozityvizmo ir šiuolaikinės prigimtinės teisės perspektyva“ analizuoja Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės krypties daktarė Inga Motuzienė. „Mane sudomino šios teisės statuso paradoksas. Akivaizdi atskirtis tarp jos neabejotinos reikšmės nacionalinėje teisėje ir neapibrėžtumo tarptautinėje teisėje“, – pažymi mokslininkė.

Deklaruota, bet neįtvirtinta?

Anot dr. Ingos Motuzienės, 1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau – Deklaracija) aiškiai įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę. Tačiau ši deklaracija pati savaime nėra teisiškai privaloma. Rengiant vėlesnius universalius, teisiškai įpareigojančius dokumentus – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą – teisė į nuosavybę į jų tekstus nebuvo įtraukta. Taip susiformavo išskirtinė situacija: beveik visos Deklaracijoje įvardytos teisės tapo tarptautiniais teisiniais įsipareigojimais, išskyrus teisę į nuosavybę.

1993 m. Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto paskirtas ekspertas Luis Valencia Rodríguez atliko išsamų tyrimą dėl šios teisės statuso. Jo išvada buvo aiški: nors regioniniu lygmeniu egzistuoja sutartys, pripažįstančios teisę į nuosavybę tarp jų šalių, universaliu mastu teisiškai privalomos normos nėra.

„Žvelgiant iš universalių tarptautinių sutarčių perspektyvos, ši teisė liko nuošalyje ir neprilygsta kitoms žmogaus teisėms savo statusu“, – akcentuoja dr. I. Motuzienė.

Regioninė apsauga ir globalios spragos

Mokslininkės tyrimas atskleidė, kad teisės į nuosavybę statusas ir turinys ženkliai skiriasi regioninėse žmogaus teisių apsaugos sistemose ir universalioje žmogaus teisių  apsaugos sistemoje. Tačiau didelėje pasaulio dalyje tokio mechanizmo nėra. Pasak tyrėjos, mažiausiai apie 3 milijardai žmonių gyvena valstybėse, kurios nedalyvauja veikiančiose regioninėse žmogaus teisių apsaugos sistemose. Net optimistiškiausiu vertinimu, trečdalis pasaulio gyventojų neturi galimybės regioniniu tarptautiniu lygmeniu ginti savo teisės į nuosavybę.

„Jeigu tai fundamentali žmogaus teisė, ar tikrai tik kas trečias pasaulio gyventojas nusipelno galimybės ją apginti?“ – klausia mokslininkė.

Individo teisė ar žmogaus teisė?

Vienas esminių disertacijos klausimų: kaip tarptautinėje teisėje suvokiama teisės į nuosavybę prigimtis.

Ar tai – tik iš valstybių sudarytų sutarčių kylanti individo teisė, ar vis dėlto – fundamentali žmogaus teisė, kurios apsauga turi universalią reikšmę?

Ši skirtis, pasak dr. I. Motuzienės, turi praktinių pasekmių. Jei teisė laikoma tik individo teise, jos gynimas priklauso nuo konkrečių procedūrinių mechanizmų ir valstybių valios. Tačiau jei ši teisė pripažįstama fundamentalia žmogaus teise, jos pažeidimas gali tapti platesnio tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu.

Tarptautinių teismų atsargumas

Reikšmingą vietą tyrime užima Tarptautinio Teisingumo Teismo (toliau – Teismas) jurisprudencijos analizė.

Mokslininkė dalinasi, kad Tarptautinis teisingumo teismas dar Barcelona Traction byloje suformulavo žymųjį teiginį, kad pagrindinės (arba fundamentalios) žmogaus teisės yra erga omnes įsipareigojimai. Būtent šis erga omnes įsipareigojimų pobūdis leidžia kalbėti apie platesnį subjektų ratą (ir tiesioginės žalos nepatyrusias valstybes), galintį reikalauti tarptautinės atsakomybės  iš pažeidimą padariusios valstybės.

Bylose LaGrand (2001) ir Avena (2004) Teismas pripažino, kad tam tikros individo teisės gali kilti tiesiogiai iš tarptautinių sutarčių. Tai buvo svarbus žingsnis pripažįstant individo vaidmenį tarptautinėje teisėje. Tačiau Teismas vengė aiškiai pasakyti, kad tokios teisės jau yra įgijusios žmogaus teisės statusą. Dar atsargesnė pozicija matoma byloje Diallo (2010, 2012). Nors joje buvo nagrinėjami su fizinio asmens turtiniais interesais susiję klausimai, Teismas nebuvo linkęs pripažinti, kad fizinio asmens teisės į nuosavybę pažeidimas savaime reiškia tarptautinės žmogaus teisės pažeidimą.

Ši jurisprudencija, pasak dr. I. Motuzienės, atskleidžia sisteminį atsargumą: tarptautinė teisė pripažįsta individo teisių egzistavimą, tačiau itin atsargiai suteikia joms žmogaus teisių statusą.

Metodologinis požiūris: tarp pozityvizmo ir prigimtinės teisės

Savo tyrime, kuriam vadovavo prof. dr. Saulius Katuoka, dr. I. Motuzienė taiko kompleksinę metodologiją: derina doktrininę tarptautinės teisės analizę, tarptautinių sutarčių ir teismų praktikos vertinimą bei teisinės filosofijos prieigas. Ypatingas dėmesys skiriamas teisinio pozityvizmo ir šiuolaikinės prigimtinės teisės sandūrai.

Tyrėjos teigimu, vien pozityvistinė analizė – apsiribojanti galiojančių normų identifikavimu – nėra pakankama, kai kalbame apie ilgalaikę fundamentalių žmogaus teisių raidą. Vertinant teisės į nuosavybę statuso neapibrėžtumą, istorinį jos problematiškumą ir ginčus dėl turinio bei ribų, būtina platesnė – vertybinė ir filosofinė – perspektyva.

Todėl disertacijoje pasitelkiama šiuolaikinės prigimtinės teisės prieiga, leidžianti vertinti ne tik tai, kas jau aiškiai įtvirtinta normose, bet ir tai, kaip turėtų būti suvokiama žmogaus teisė tarptautinės teisės raidoje.

Atvira teisės raidos kryptis

Tarptautinė teisė vystosi kartu su pasaulio politiniais ir vertybiniais pokyčiais. Teisė į nuosavybę – glaudžiai susijusi su ekonomika, socialiniu teisingumu ir istorinių neteisybių taisymu – išlieka viena kontraversiškiausių  žmogaus teisių tarptautinėje teisėje.

Disertacijoje MRU teisės krypties mokslininkė dr. Inga Motuzienė siūlo ne galutinį atsakymą, o argumentuotą kryptį: teisės į nuosavybę statusas tarptautinėje teisėje nėra baigtinis klausimas, bet atvira norminės ir vertybinės raidos erdvė.

Ir būtent nuo to, kaip šią teisę suvoksime – kaip siaurą sutartinę konstrukciją ar fundamentalią žmogaus teisę – priklausys jos apsaugos apimtis ateityje.

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotrauka: mokslininkės asmeninis archyvas