Kovo 1-oji – Tarptautinė vežimėliu judančių žmonių diena – kasmet primena, kad judėjimo laisvė nėra savaime suprantama visiems. Kasdien judame per skirtingas erdves – parduotuves, parkus, mokyklas, universitetus, biurus – dažnai net nesusimąstydami, kad erdvės mus ne tik talpina, bet ir formuoja. Vienoms žmonių grupėms jos – natūraliai atviros, kitoms – pilnos nepastebimų kliūčių, prie kurių tenka prisitaikyti, prašyti pagalbos ar tiesiog kažko atsisakyti.

Diskusijos apie (ne)įtraukias erdves – tokios, kaip Mykolo Romerio universitete (MRU) 2025 m. pabaigoje surengta konferencija – atskleidžia dažnai ignoruojamą tiesą: barjerai slypi ne tik fizinėje aplinkoje, bet ir jos planavime, visuomenės normose. Tad svarbu įvardyti problemas ir jas išgirsti, reflektuoti bei ieškoti sprendimų.

MRU – kaip pokyčių platforma

Kalbėdama apie aplinkos kaitą, MRU vicerektorė mokslui dr. Eglė Malinauskienė pabrėžė, kad aplinka, kurioje gyvename, mokomės ir dirbame, nėra statiška. Ji turi keistis kartu su visuomenės poreikiais.

Šiandien universitetai visame pasaulyje iš naujo permąsto savo misiją. MRU siekis – atvira ir lanksti aplinka, pritaikyta visiems bendruomenės nariams, turintiems negalią ar individualiųjų poreikių. MRU mokslininkai, ypatingai Aplinkos psichologijos tyrimų centras (vadovė – dr. Audra Balundė), tyrinėja problemas ir kuria sprendimus, kurie yra taikomi praktikoje.

Dr. E. Malinauskienės patirtis iš Danijos dizaino muziejaus, kuriame lankytojai gali kurti daiktus pagal savo individualius poreikius, tapo gera metafora platesniam klausimui: ne tik apie daiktus, bet ir apie erdves, kuriose vyksta mūsų kasdienis gyvenimas. Tai – sudėtingas procesas, reikalaujantis suderinti skirtingus poreikius nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar negalios.

Vienos visuomenės idėja

Pasaulyje pripažintas universaliojo dizaino ekspertas, švedų profesorius Per-Olof Hedvall priminė visuomenę skaldančią tiesą: erdvės dažnai skirsto žmones į „mes“ ir „jie“. Jo siūloma vizija – visiškai kitokia: visuomenė, kurioje tokio skirstymo nebereikia.

Anot profesoriaus, universalaus dizaino esmė nėra vien rampų ar rankenėlių įrengimas. Svarbiausia – kultūrinis pokytis, kai nebekuriame atskirų „moterų“, „neįgaliųjų“, „tėvų su vaikais“ tualetų, o kuriame funkcionalias erdves visiems žmonėms. Tai nėra architektūros, o demokratijos klausimas.

Iš tokios perspektyvos egzistuoja tik viena visuomenė, kurioje kiekvienas susiduria su tais pačiais klausimais: kas tu gali būti? kuo tu gali tapti? kokias istorijas apie tave pasakoja visuomenė?

MRU ši idėja – taip pat svarbi: kurdami aplinką studentams, kuriame ją būsimai visuomenei.

Kelionė per pojūčius: kai vienas centimetras lemia laisvę

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitytė–Buinevičė priminė:

„Daugeliui laiptelis – tik laiptelis. Judėjimo negalią turinčiam žmogui tai – pranešimas „tu čia nepageidaujamas“.

Moteris akcentavo ne tik fizines kliūtis, bet ir visuomenės požiūrį: žmogui su negalia reikia daugiau pastangų pasiekti tuos pačius rezultatus, kurie prieinami tipiniam žmogui. Jiems reikalingas papildomas planavimas, prisitaikymas, kūrybiškumas.

Lietuvoje gyvena 60 tūkst. žmonių, turinčių judėjimo negalią tačiau daugeliui jų kasdienė aplinka nėra pritaikyta, todėl pilnavertiškas gyvenimas tampa sudėtingesnis. „Neleiskime, kad vienas laiptelis ar vienas centimetras nulemtų kažkieno likimą“, – akcentavo ji.

Neuroįvairovė darbe: kai šviesa, garsas ir kvapas tampa kliūtimis

„Draugiški autizmui“ iniciatyvos įkūrėja Barbora Suisse įvardijo dalykus, kurių dauguma nė nepastebi: ryški šviesa, stiprūs kvapai, garsi muzika bendrose erdvėse, triukšmingi kavos aparatai, ar klaidinantys patalpų pavadinimai. Tai kasdienė kova neuroįvairiems žmonėms, galinti sukelti sensorinį nuovargį, galvos skausmus ir sumažinti darbingumą.

„Kokią aplinką kuriate jūs?“ – retoriškai klausė ji.

Jaunimo balsas iš Norvegijos: įtrauktis kaip potencialas

Norvegijos jaunimo su negalia asociacijos vadovė Ingrid Thunem priminė, kad įtrauktis nėra vien infrastruktūros klausimas. Tai informacijos, kalbos, žinių ir požiūrio reikalas. „Jei jūs nepagalvojote apie sprendimus, tai nereiškia, kad jų nėra“, – akcentavo ji, primindama, kad jauni žmonės su pomėgiais, svajonėmis ir noru dalyvauti gali tapti bendruomenės įkvėpimu.

Žaliosios erdvės: miesto sveikata ir socialinis teisingumas

VDU doktorantė Gerda Bukauskaitė–Žiūkienė pabrėžė, kad sparčiai senėjančiai Lietuvos visuomenei būtinas viešųjų žaliųjų erdvių prieinamumas: pavėsis, vandens stotelės, tualetai. Tyrimai rodo, kad žaliosios erdvės mažina nerimą, gerina miegą, skatina fizinį aktyvumą ir stiprina socialinius ryšius. Alytaus pavyzdžiu mokslininkė iliustravo, kad net pramoninis miestas gali tapti žalesnis, jei įtraukiama bendruomenė. „Investicijos į žaliąsias erdves – investicija į žmonių sveikatą“, – sakė G. Bukauskaitė–Žiūkienė.

Mokyklų kiemai, kurie augina – ne visi vienodi

Katalonijos atvirojo universiteto mokslininkė dr. Isabel Ruiz Mallén pristatė žaliųjų mokyklų kiemų svarbą. Jos teigimu, žalia aplinka – ne privilegija, o būtinybė sėkmingai vaiko raidai.

Tai padeda ugdyti kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir supratimą apie aplinkos įtaką gyvenimo kokybei. Šiuo atveju kalbama apie visuomeninį teisingumą – principą, kad įvairių socialinių, ekonominių ar miesto aplinkų žmonės turi vienodas galimybes naudotis svarbiais objektais ir paslaugomis. Pavyzdžiui, vaikai, gyvenantys tankiai apstatytose miesto vietose ar nepasiturinčiose šeimose, dažnai neturi galimybės mėgautis žaliosiomis erdvėmis. Mokyklos kiemai jiems tampa vienintele proga patirti gamtą, judėti saugioje aplinkoje ir mokytis bendruomeniškumo.

Pranešėja pabrėžė, kad švietimo įstaigų erdvės privalo keistis ne tik estetiškai, bet ir siekiant socialinės bei edukacinės lygybės.

Trans žmonių saugumas erdvėse: kai tualetas tampa baimės vieta

Žmogaus teisių aktyvistas Ajus Jurgaitis pasidalino apie patiriamą realybę, apie kurią dažnas net nesusimąsto. Trans ir nebinariniams asmenims net ėjimas į tualetą gali būti pavojinga, įžeidžianti ar žeminanti patirtis.

Ajus pateikė konkrečius pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo: tualetai biuruose, mokyklose ar sporto klubuose dažnai skirstomi į vyrų ir moterų. Tai reiškia, kad trans ar nebinariniai žmonės neretai pasirenka vengti viešųjų erdvių, slepiasi ar patiria nepageidaujamą dėmesį. Situacija, kurią jis pakvietė įsivaizduoti, – persirengimo kambariai, skirstomi pagal akių ar plaukų spalvą, – absurdiškai parodo, kokia diskriminuojanti gali būti realybė, kai net dėl paprasčiausių kasdienių poreikių žmonėms kyla nesaugumo pojūtis.

Ši patirtis primena, kad įtraukios erdvės kūrimas nėra tik infrastruktūros klausimas, bet visuomeninio saugumo, pagarbos ir lygybės principas, tiesiogiai susijęs su žmogaus teisėmis.

Kai bendruomenė kovoja už teisę kvėpuoti: Klaipėdos atvejis

Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją (KIDE) vadovė ir emocinės gerovės konsultantė Alina Andronova atskleidė dar vieną neįtraukios aplinkos formą – ekologinę. Ji pasakojo apie bendruomenių kovą su pramonine tarša Klaipėdos mieste. Žmonės gyvena šalia taršių pramonės objektų: gamyklų, sandėlių ar transporto mazgų, kurie nuolat išskiria dulkes, triukšmą ar kenksmingas medžiagas. Tokiose aplinkose gyventojai dažnai neturi realaus pasirinkimo – kur gyventi, kur leisti laiką ar kaip saugoti savo sveikatą.

Anot A. Andronovos, ilgai ignoruojama problema kuria ne tik fizinę, bet ir emocinę žalą: žmonės praranda pasitikėjimą valdžia ir institucijomis, jaučia nerimą dėl kasdienio saugumo, kenčia jų psichinė sveikata. Tą atskleidė ir bendruomenės organizuotas tyrimas.

Tai – puikus pavyzdys, kad neįtraukios erdvės nebūtinai yra tik architektūrinės ar socialinės. Aplinka gali būti kliūtis ir sveikatai, ir bendruomenės galimybėms veikti, kurti socialinius ryšius bei jaustis saugiai.

Patirtys, kurios kviečia pamatyti kitaip

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentas Vilmantas Balčikonis pristatė, kaip erdvę patiria žmonės su regos sutrikimais. Stimuliacinės vizualizacijos leido dalyviams suprasti, kaip susiaurėjęs akiplotis apsunkina orientaciją, kodėl kontrastas ant laiptų, durų ar sienų tampa ne dizaino detale, o saugumo būtinybe.

Pranešėjas pademonstravo ir tinklaraščio „Mano akys yra iPhone“ kūrėjos pavyzdį: neregės kelionę per Vilniaus žiedinę sankryžą, naudojantis įgarsintu maršrutu telefone. Šis vaizdas priminė, kiek pastangų ir technologinio išmanymo reikia norint saugiai judėti mieste, jei erdvės nepritaikytos.

Užsiėmimo pabaigoje dalyviai praktiškai mokėsi, kaip lydėti neregį ar silpnaregį. Mobilumo specialistai pabrėžia vedimą už alkūnės kaip svarbiausią pagalbos būdą.

Įtraukių erdvių svarba kiekvienam

Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė pabrėžė, kad aplinka yra daugiasluoksnė ir kiekvieno patiriama skirtingai. Erdvės ne visada kuria saugumo ar atsipalaidavimo jausmą visoms grupėms, o prieiga prie darbo, mokyklos ar gydymo įstaigų yra ne privilegija, o teisė ir valstybės pareiga. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad technologiniai sprendimai, nors ir naudingi, gali apsunkinti prieinamumą tam tikroms visuomenės grupėms.

Įtrauki aplinka – tai ne tik MRU ar konkrečios konferencijos tema. Tai ilgalaikė visuomenės diskusija, svarbi kasdienybėje, kuri kuria saugią, teisingą ir prieinamą aplinką visiems.

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotrauka: asociatyvi (canva.com)