Sausio 15 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) įvyko pokalbių ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“ renginys, skirtas MRU 35-mečiui paminėti. Jo svečiu tapo prof. dr. Rimvydas Jasinavičius – išradėjas, MRU garbės profesorius, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės pramonės ministras ir viena ryškiausių atkurtos Lietuvos ekonominio gyvenimo asmenybių. Pokalbis virto ne tik biografiniu pasakojimu, bet ir gyva pamoka apie sprendimus, atsakomybę bei gebėjimą veikti sudėtingomis aplinkybėmis.
Laidos pradžioje profesorius atskleidė, kodėl jo paskaitos ir pasisakymai visada sutraukia pilnas auditorijas. Jis teigė niekada specialiai nesimokęs kalbėjimo meno, tačiau visada laikęsis aiškaus principo: „visada stengiausi kalbėti apie tai, kas man įdomu ir naudinga“, kartu galvodamas, „kad auditorijai būtų naudinga ir ką jie iš to gali realiai panaudot savo veikloje“. Būtent tai, pasak jo, leidžia užmegzti tikrą ryšį su klausytojais.
Svarbią vietą pokalbyje užėmė šeimos įtaka ir anksti susiformavusios vertybės. Profesorius prisiminė tėvo pamoką, tapusią savotišku gyvenimo kodeksu: „tu dirbk, aš tau padėsiu, bet nieko neduosiu“. Iš šios nuostatos, anot jo, kyla ir požiūris į savarankiškumą: „visko, ko tu nori, turi pats susikurt arba užsidirbt, niekas tau nepadės, niekas tau neduos“. Ši mintis vėliau natūraliai peraugo į diskusiją apie visuomenės viduriniają klasę, kurią profesorius vadina bet kurios visuomenės „pagrindiniu stuburu“.
Kalbėdamas apie savo inžinerinį kelią, prof. dr. Rimvydas Jasinavičius pasidalijo ne tik akademiniais pasiekimais, bet ir unikalia patirtimi Maskvoje, dirbant su kosminių tyrimų projektais. Jis pasakojo, kaip jo disertacijos sprendimai buvo pritaikyti mėnuleigyje. Profesorius pabrėžė, kad tokiose sistemose net menkiausios klaidos tampa kritinės. Ši patirtis, anot jo, tapo pagrindu ne tik moksliniams rezultatams, bet ir vėlesniems išradimams.
Tačiau kartu su aukšto lygio mokslo projektais profesorius prisiminė ir kasdienę sovietinių uždarų institutų realybę. Gyvenimas ir darbas vyko griežto režimo sąlygomis – su leidimais, kontrole ir visiška izoliacija nuo išorinio pasaulio. Šią patirtį jis apibūdino tiesiai ir be romantizavimo: „viskas tas atrodė kaip darbo koncentracijos stovykla“. Pasak jo, būtent šis kontrastas tarp aukštųjų technologijų ir suvaržyto gyvenimo dar labiau sustiprino norą ieškoti laisvesnių, atviresnių veiklos formų, kurios vėliau atsispindėjo tiek jo vadybinėje, tiek politinėje veikloje.
Ypatingo klausytojų dėmesio sulaukė pasakojimai apie komandiruotes į užsienį ir technologinį atotrūkį tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų bei Rytų. Profesorius dalijosi įspūdžiais iš Japonijos gamyklų, kur dar devintajame dešimtmetyje pamatė visiškai automatizuotas linijas be žmonių. Viena įsimintiniausių istorijų – leidimas fotografuoti „Toyotos“ gamyklą ir japonų vadovų komentaras: „tegul fotografuoja, nes kol jie išryškins savo tas juostas, tai mes pakeisim tas technologijas“. Kaip paaiškėjo, ši pastaba buvo itin tiksli. Nuotraukos buvo darytos spalvota „Kodak“ juosta, kurios Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo kur ryškinti. Net ir pasitelkus pažintis, procesas užtruko kelis mėnesius, o per tą laiką Japonijos gamyklos jau buvo žengusios dar kelis technologinius žingsnius į priekį. Ši istorija tapo ryškiu simboliu ne tik technologinio, bet ir sisteminio atsilikimo, kai net informacijos apdorojimo greitis nulemdavo konkurencinį pranašumą.
Ne mažiau atvira buvo pokalbio dalis apie nepriklausomybės pradžią ir darbą Vyriausybėje. Aptardamas 1991 m. kainų pakėlimą, profesorius pabrėžė, kad „pagal visas ekonomines sąlygas… tai buvo labai teisingas ir galbūt net pavėluotas sprendimas“, nors pripažino, jog jo įgyvendinimas galėjo būti švelnesnis. Jis kategoriškai atmetė teiginius, esą šis sprendimas buvo sąmoninga provokacija, tokius vertinimus vadindamas „arba visišku nesupratimu, arba specialiu šmeižtu“.
Asmeninė pokalbio dalis atskleidė ir profesoriaus gyvenimo lūžius – pasitraukimą iš politikos, verslo kūrimą nuo nulio ir sunkią ligą. Jis atvirai pasakojo apie sudėtingą operaciją ir sugrįžimą į aktyvų gyvenimą, savo būseną apibendrindamas su jam būdingu humoru: „atsigavau. Ir dabar, kaip matot, čiršku, čirškiu.“ Ši patirtis, anot jo, dar labiau sustiprino norą dalintis žiniomis ir mokyti kitus.
Didelė pokalbio dalis buvo skirta finansiniam sąmoningumui. Profesorius pabrėžė, kad „absoliuti dauguma žmonių neturi reikiamo finansinio sąmoningumo“, o pats turtėjimas neturėtų būti laikomas gėdingu: „turtėjimas tai yra procesas, kuris atskleidžia, kad jūsų darbo rezultatai gerėja“. Jis taip pat kritiškai kalbėjo apie tai, kam patikimas finansinio raštingumo ugdymas, primindamas: „bankai ruošia klientus sau“.
Pokalbis su prof. dr. Rimvydu Jasinavičiumi tapo gyvu liudijimu, kaip techninis mąstymas, asmeninė atsakomybė ir patirtis valstybės tarnyboje gali susijungti į nuoseklią gyvenimo filosofiją. Tai buvo atviras, patirtimi grįstas dialogas, kviečiantis nebijoti problemų ir mokytis jas paversti sprendimais.
Visą laidą iš ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“ kviečiame žiūrėti pilname vaizdo įraše.
