2025 m. spalio 1-ąją pasaulio žiniasklaida sprogo nuo antraščių: prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė apie kritinę situaciją Zaporižios atominėje elektrinėje. Rusijos kontroliuojamas objektas jau kurį laiką balansuoja ties branduoline katastrofa – avariniais generatoriais aušinami reaktoriai pirmą kartą buvo be elektros ilgiau nei savaitę.

O visai šalia mūsų sienos vis dar veikia Astravo atominė elektrinė, nuolat kelianti klausimą: kas būtų, jei...? Apie tai svarsto ne tik gyventojai ar politikai, bet ir teisės mokslininkai, analizuojantys, kas nutiktų branduolinės avarijos atveju ir kokios teisinės sistemos galėtų apsaugoti žmones ir aplinką.

MRU projektas: kaip pasiruošti galimiems scenarijams

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės mokykloje vykdomas tarptautinis projektas* „Atsakomybė už branduolinių įrenginių padarytą tarpvalstybinę žalą aplinkai: naujausios tendencijos ir iššūkiai“ (NUC), kurio tikslas – pasiūlyti konkrečias priemones, kaip patobulinti civilinės ir valstybės atsakomybės sistemą branduolinėje energetikoje, kad ji būtų orientuota ne tik į žmonių, bet ir į aplinkos apsaugą.

Apie šį projektą projekto tyrėja, MRU docentė dr. J. Apolewicz, jau kalbėjo tarptautiniame forume „The Third Forum on Comparative and European Energy Law" (FCEEL).

Branduolinė energetika, žvelgiant iš JT darnaus vystymosi tikslų perspektyvos, laikoma vieninteliu nepertraukiamai veikiančiu ir santykinai kompaktišku mažo CO₂ kiekio energijos šaltiniu. Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) analizės rodo aiškią kryptį: norint iki 2050 m. pasiekti nulinę emisiją ir apriboti pasaulinės temperatūros kilimą iki 1,5 °C, pasauliniai branduolinės energijos pajėgumai turės būti patrigubinti, o kartu – aktyviai plėtojami maži moduliniai reaktoriai (SMR).

Energetikos poreikis pasaulyje tik auga. Vienas iš simptomų: „Microsoft“ sprendimas šiemet įsigyti „Three Mile Island“ atominės elektrinės 1-ąjį bloką ir pritaikyti jį naujam hiperskalės duomenų centrui Japonijoje. Tuo metu Lietuva derasi su JAV dėl SMR importo.

Dr. Jolanta Apolewicz savo mokslinio vizito į Japoniją metu siekė iš pirmų lūpų sužinoti, kaip šalis tvarkosi su prieš daugiau nei dešimtmetį patirtos branduolinės avarijos padariniais.

Fukušima: kas nutiko ir ko galima pasimokyti

2011 m. kovo 11 d. Japoniją supurtė 9 balų žemės drebėjimas ir milžiniškas cunamis. Fukušimos Daiichi atominėje elektrinėje įvyko viena rimčiausių branduolinių avarijų istorijoje. Į aplinką patekus radioaktyvioms medžiagoms, evakuota dešimtys tūkstančių žmonių, o žalos vertinimas ir kompensavimo sistema tapo ilgalaikiu iššūkiu. Ši avarija paskatino ne tik techninių saugos normų, bet ir teisinės atsakomybės modelių diskusijas.

Lietuvai ši tema aktuali dėl kaimynystėje veikiančios Astravo AE. Tad MRU mokslininkei dr. J. Apolewicz šios patirtys – ypač vertingos. Susitikimuose su Wasedos universiteto profesoriais Tadashi Otsuka, Osaka Eri ir Takao Suami, atstovaujančiais Japoniją įvairiuose forumuose, ji aiškinosi, kaip Japonija organizuoja žalos atlyginimą.

Kaip veikia žalos kompensavimas: TEPCO atsakomybė ir „gandų žala“

Japonijos teisinė sistema remiasi griežta atsakomybe: nukentėjusiesiems nereikia įrodinėti kaltės, tik žalą. Visa atsakomybė tenka operatoriui TEPCO, tačiau fondą, iš kurio mokamos kompensacijos, iš dalies finansuoja valstybė.

Mokslininkė mini unikalią Japonijos praktiką: jau nuo 1999 m. Japonija kompensuoja ir vadinamąją „gandų žalą“ – nuostolius, kurie atsiranda ne dėl realaus pavojaus, o dėl žmonių baimių. Fukušimos atveju tiesioginių radiacijos aukų nebuvo, tačiau nukentėjusieji gavo kompensacijas už evakuaciją, turtinius nuostolius, hospitalizaciją. Ekonominiai padariniai, pavyzdžiui, dėl neparduotų jūros gėrybių, taip pat kompensuoti.

Dekontaminavimas ir technologiniai sprendimai

Fukušimos valymo darbai iki šiol yra milžiniški. Prefektūra atsakinga už užteršto dirvožemio sutvarkymą, o sprendimus prižiūri fizikai, chemikai ir aplinkosaugininkai. Išvalytą žemę planuojama naudoti, pavyzdžiui, keliams tiesti. Po avarijos Japonija įrengė specialius vamzdžius gruntiniam vandeniui užšaldyti, kad radioaktyvios medžiagos neplistų.

Tačiau radioaktyvių atliekų klausimas lieka sudėtingas. Nuo 2023 m. valomas aušinimo vanduo, prižiūrint TATENA, saugiai išleidžiamas į vandenyną. Kampanijose aiškinama, kad tritis – vienintelis neišskiriamas elementas – nesikaupia gyvuose organizmuose.

Tarptautinė atsakomybė: kodėl pretenzijos neišaugo į ginčus

Dr. J. Apolewicz dalinasi, kad susitikimuose su prof. Toyohiro Nomura ir Taro Hokugo paaiškėjo, kad Fukušimos metu Japonija dar nebuvo prisijungusi prie pagrindinių branduolinės atsakomybės konvencijų. Tik 2015 m. šalis tapo CSC – Konvencijos dėl papildomos kompensacijos už branduolinę žalą – nare.

Iš kairės: TARO HOKUGO, Riken pažangiosios žvalgybos projektų centro direktoriaus pavaduotojas, MRU dr. JOLANTA APOLEWICZ, prof. TOYOHIRO NOMURA, buvęs Teisingumo ministerijos teisės aktų rengimo tarybos pirmininkas

Priežastis paprasta, bet reikšminga. Konstitucija ir Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai neapibrėžia teisės į švarią aplinką, o Vyriausybės pareiga užtikrinti „sveiką ir produktyvią aplinką“ nesuteikia gyventojams individualių teisių. Tuo tarpu aplinkosaugos NVO neturi teisių atstovauti visuomenės interesų teismuose, o užsienio subjektų ieškiniai dažnai atmetami dar prieš nagrinėjimą.

Mokslininkė dr. J. Apolewicz pasakoja, kad politinės Kinijos, Korėjos ir Rusijos pretenzijos dėl avarijos žalos taip ir nevirto tarptautiniais ginčais. „Tam tiesiog nebuvo pakankamai teisinio pagrindo“, – aiškina ji.

Tai atskleidžia platesnę problemą: branduolinės teisės sistema vis dar išlieka orientuota į žmogaus ir valstybės interesus, o aplinkos apsauga – nors ir svarbi – įtvirtinta nepakankamai. Todėl MRU tyrėjos siekia analizuoti, kokios spragos lemia, kad net esant tarptautiniam nepasitenkinimui, realių teisinės atsakomybės mechanizmų taikymas beveik neįmanomas.

Tokios diskusijos bus tęsiamos ir kitose erdvėse, pavyzdžiui, Tarptautinėje branduolinės teisės asociacijoje (INLA), kurioje MRU – bronzinis kolektyvinis narys. Tai atveria galimybę atstovams iš Lietuvos dalyvauti aukščiausio lygmens teisinėse debatų platformose.

Kultūriniai skirtumai: mokslininkė apie Japonijos uždarumą

„Buvo įdomu patirti, kaip japonai saugo savo privatų pasaulį“, – pasakoja MRU Teisės mokyklos prodekanė tarptautiniams ryšiams ir tarptautinėms studijoms.

Japonų bendruomenės itin uždaros: socialiniuose tinkluose nesiskelbia, o anglų kalba bendrauja tik tie, kurie studijavo užsienyje. Net prestižiniuose universitetuose, tokiuose kaip Waseda, nėra tarptautinės viešosios teisės studijų.

Dr. J. Apolewicz mano, kad tai – viena priežasčių, kodėl Japonija mažiau girdima tarptautinėse teisės organizacijose, nors jos patirtis galėtų būti itin vertinga.

Įdomus ir Lietuvos visuomenei artimas kontekstas – vizitas vyko Waseda universitete, viename seniausių ir prestižiškiausių Japonijos universitetų, kurio Teisės fakultetas yra žinomas visame pasaulyje. Lietuviams šis universitetas turi ypatingą simbolinę reikšmę: būtent čia studijavo Chiune Sugihara – diplomatas, išgelbėjęs tūkstančius žydų ir tapęs moralinio pasirinkimo, žmogiškumo bei teisės sankirtos simboliu. Šis faktas ne tik suteikė vizitui emocinio artumo, bet ir priminė, kad teisė – ypač kai kalbama apie atsakomybę ir žmogaus gyvybę – visada turi žmogišką matmenį.

Pamokos Lietuvai: kas būtų, jei…

Lietuvai Japonijos patirtis aktuali ne vien teoriškai: šalia Lietuvos veikianti Baltarusijos atominė elektrinė kelia iššūkių tiek saugos, tiek regioninio pasitikėjimo požiūriu, bei apskritai verčia susimąstyti dėl tarptautinių instrumentų veiksmingumo.

Dr. J. Apolewicz kelia svarbų klausimą: ar atominių elektrinių atsisakymas išspręstų aplinkosaugos problemas? Ar tai tikrai atitiktų žmonijos interesams?

Fukušimos patirtis rodo kelias pamokas: branduolinė energetika gali būti svarbi kovoje su klimato kaita, bet avarijų atveju atsakomybės ir kompensavimo mechanizmai turi būti aiškūs, o valstybės turi būti pasirengusios netikėtoms situacijoms.

Lietuvai – svarstančiai SMR importą, gyvenančiai šalia Astravo AE ir stebinčiai Zaporižios įvykius – tai ir signalas, ir pamoka: branduolinė energetika negali būti svarstoma be patikimos, tvirtos ir skaidrios teisinės sistemos.

 

*Įgyvendinant Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“ (vadovė prof. dr. Katarzyna Bogdziewicz), kuris vykdomas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“.

Tekstą parengė dr. Jolanta Apolewicz kartu su MIC komunikacijos vadybininke Laura Stankūne, nuotraukos: mokslininkės asmeninis archyvas