Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
Donaldas Trumpas yra figūra, įkūnijanti gilų susiskaldymą Amerikos politikoje. Neseniai įvykęs vyriausybės uždarymas – tik naujausias mūšio laukas šioje ilgai brendusioje nesantaikoje. Kartu su augančiu politinio smurto lygiu, šie įvykiai atskleidžia, kaip giliai susiskaldžiusios tapo Jungtinės Valstijos. Tai nėra pavieniai incidentai, bet simptomai platesnių kultūrinių, ekonominių ir politinių įtampų, kurios kaupėsi dešimtmečius.
Vyriausybės uždarymas – praktinė problema ir politinė simbolika
Vyriausybės uždarymas nėra vien praktinė problema – jis turi ir simbolinę prasmę. Šiuo metu ginčas vyksta dėl sveikatos priežiūros finansavimo ir subsidijų, skirtų remti prezidento Barako Obamos pasiekimą – Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą (ACA). Kongreso respublikonai nuo pat pradžių priešinasi ACA ir ne kartą bandė jį susilpninti. Nepavykus visiškai panaikinti įstatymo, 2025 m. liepos mėnesį jie sumažino subsidijas pagal vadinamąjį „Didįjį gražųjį bilį“ (angl. „Big Beautiful Bill“), todėl dabar demokratai siekia jas atkurti.
Šis konfliktas neapsiriboja vien sveikatos priežiūra. Jis susijęs ir su politiniu pozicionavimu prieš 2026 m. Kongreso rinkimus. Kiekviena partija laikosi savo pozicijos, nenorėdama atrodyti silpna rinkėjų akyse. Demokratai mato ACA subsidijų atkūrimą kaip būtinybę apsaugoti milijonus amerikiečių, o respublikonai priešingai – kaip savo politinės tapatybės simbolį. Vyriausybės uždarymas tapo akivaizdžiu pavyzdžiu, kaip politinė kova dažnai tampa rinkimų strategijos įkaitu.
Poliarizacija viršija sveikatos priežiūros ginčus
Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Vyriausybės uždarymas simbolizuoja gilų susiskaldymą, kuris formavosi dešimtmečius. Šiandieninė poliarizacija neapsiriboja vien konkrečiais įstatymais – ji atspindi esminius nesutarimus dėl kultūros, ekonomikos, rasės, religijos ir Amerikos vietos pasaulyje.
Per daugiau nei penkiasdešimt metų Amerikos viešoji nuomonė pasikeitė nuo plataus konsensuso viduryje iki kraštutinumų. Ten, kur anksčiau rinkėjai ir politikai sutapdavo neapsiribodami partinėmis linijomis, šiandien liko mažai vietos dvipartiškumui. Kongreso balsavimai vis dažniau vyksta griežtai pagal partijas, o nuosaikių narių abiejose pusėse mažėja. Dvi pagrindinės politinės partijos dabar yra ideologiškai labiau susiskaldžiusios nei bet kada pastarajame pusamžyje.
Ekonominės ir socialinės priežastys
Ekonominė transformacija tik dar labiau paaštrino skirtumus. Per pastarąjį pusę amžiaus JAV ekonomika sukūrė aiškius laimėtojus ir pralaimėtojus. Turtingiausiųjų trisdešimt amerikiečių turtas viršija pusę visų gyventojų turto kartu sudėjus, o pajamų ir turto nelygybė pasiekė rekordinį lygį. Tai ne tik didina socialinę įtampą, bet ir sustiprina politinę poliarizaciją.
Išsilavinimas tapo politinės tapatybės ženklu. Demokratai sulaukia didesnio palaikymo tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių rinkėjų, o respublikonai – tarp tų, kurie jo neturi. Šis pasidalijimas nėra tik kultūrinis, jis lemia pajamas, gyvenimo perspektyvas ir socialinį mobilumą. Demokratų ir respublikonų bendruomenės gyvena skirtinguose pasauliuose – nuo gyvenamosios vietos ir bendruomenių iki žiniasklaidos ir kasdienio vartojimo įpročių.
Rasiniai ir kultūriniai pokyčiai dar labiau giliai įsišaknijusį susiskaldymą. Džordžo Floido nužudymas atskleidė sisteminio rasizmo mastą, o demografiniai pokyčiai rodo, kad netrukus JAV dauguma gyventojų bus ne baltaodžiai ir mažiau religingi. Šie pokyčiai kelia nerimą Trumpui ir jo rėmėjams, kurie mato, kad nyksta jų kultūrinis dominavimas.
Dvi Amerikos
Rezultatas – dvi Amerikos: atskirtos, nelygios ir neigiančios viena kitos teisėtumą. Demokratams pastarasis pusamžis – pažangos istorija: teisių išplėtimas, didesnė įtrauktis, socialinės reformos. Respublikonams tie patys pokyčiai dažnai atrodo grėsmė tradicijoms, stabilumui ir tapatybei. Trumpas išnaudoja šį suvokimą, pozicionuodamas save kaip „prarastos Amerikos“ gynėją.
Trumpo politika ir vizija
Jo prezidentavimą galima suprasti kaip bandymą atsukti laiką atgal – grąžinti valstybę prie laikų, kai pilietinės teisės, imigracija ir socialinė politika nebuvo tokios progresyvios. Užsienio politikoje jis dažnai teigia, kad JAV silpsta, nors būtent šalis sukūrė pasaulinę tvarką savo naudai. Jo raginimai pertvarkyti prekybos sąlygas, susilpninti daugiašales institucijas ir atkurti didžiųjų valstybių įtaką atspindi nostalgišką, bet nerealią praeities viziją.
Trumpo vizija remiasi fikcija, kad Amerika pasiekė sėkmę viena. Jis ignoruoja realybę: būtent tarptautiniai aljansai ir bendradarbiavimas suteikė JAV globalią įtaką. Vidaus nesutarimai silpnina šalies gebėjimą veikti vieningai ir patikimai, o poliarizacija verčia kiekvieną krizę – vidaus ar tarptautinę – vertinti per ideologinių skirtumų prizmę.
Poliarizacijos pasekmės
Šios poliarizacijos pasekmės gilios. Viena pusė siekia išsaugoti reformas, kita – jas panaikinti. Susiskaldymas didina įsitikinimą, kad demokratija nebeveikia, ir skatina politinio smurto riziką. 2021 m. sausio 6-osios Kapitolijaus šturmas – labiausiai matomas šio įtampos proveržio pavyzdys.
Kai JAV negali susitarti viduje, silpsta ir tarptautinis patikimumas. Vyriausybės uždarymas, partijų rizikingas elgesys ir kultūriniai karai siunčia signalą pasauliui: Amerika nebeapsisprendusi dėl savo tapatybės.
Trumpas yra tiek šių skirtumų produktas, tiek jų išnaudotojas. Jo politinė sėkmė priklauso nuo baimių stiprinimo ir skirtumų išnaudojimo. Dabartinis vyriausybės uždarymas – tik naujausias mūšio laukas kare, kuris nerodo pabaigos ženklų.
Šiandien Jungtinės Valstijos susiskaldžiusios ne tik dėl politikos, bet ir dėl tapatybės, vertybių bei ateities vizijos. Kompromisas tampa beveik neįmanomas, todėl kiekviena nauja krizė – tiek vidaus, tiek tarptautinė – bus vertinama per poliarizacijos prizmę. Trumpas nesukūrė šio pasaulio, bet jis jame klesti. Jei struktūriniai skirtumai nebus išspręsti, Vašingtono kovos tęsis ir ateityje.