Vaikai, augantys nuolatinėje globoje, dažnai susiduria su mažesniu saugumu, stabilumu ir paskatomis nei jų bendraamžiai. Ar mokykla ir šeiminiai namai – nedidelės, iki 8 vaikų bendruomenės, sukurtos Lietuvoje po vaikų globos sistemos pertvarkos, – gali tapti jiems ne dar vienu iššūkiu, o stiprybės šaltiniu? Kas šiems vaikams padeda patikėti savimi ir motyvuoja mokytis?

Atsakymų į šiuos klausimus ieško Mykolo Romerio universiteto (MRU) tyrėjai, MRU Edukologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkai, prof. dr. Vida Gudžinskienė, prof. dr. Rita Raudeliūnaitė ir doc. dr. Justinas Sadauskas, kurių įžvalgos neseniai pristatytos tarptautinėje EDURLEARN konferencijoje, vykusioje Palma (Ispanijoje).

Motyvacijai trukdo ne tik vidinės, bet ir aplinkos kliūtys

Atlikdami tyrimą mokslininkai atkreipė dėmesį ir į tai, su kokiais sunkumais susiduria globojami vaikai jų kasdienėje aplinkoje. Tyrėjai išskiria tris lygius, kuriuose kyla didžiausi sunkumai: šeiminių namų, mokyklos ir paties vaiko.

Šeiminiuose namuose, kuriuose gyvena keli vaikai, patyrę traumas, kartais įsivyrauja „sniego gniūžtės“ efektas: vieno vaiko destruktyvus elgesys persiduoda kitiems. Globėjams dažnai trūksta išorės pagalbos ar konkrečių strategijų, kaip motyvuoti vaiką mokytis.

Mokykloje situaciją apsunkina ir neigiamos pedagogų nuostatos, bendraamžių atstūmimas, švietimo pagalbos specialistų stygius bei nepakankamas bendradarbiavimas su globėjais. Vaikai neretai susiduria su žemais lūkesčiais jų mokymosi pasiekimams.

Be to, patys vaikai neretai turi mokymosi spragų, patiria emocinių sunkumų, jiems sunku suvaldyti emocijas, pasitikėti savimi ar atsispirti neigiamai kitų įtakai. Dažnai trūksta ir bazinių socialinių įgūdžių – nuo mandagaus bendravimo iki gebėjimo spręsti konfliktus ar bendradarbiauti.

Kokia turi būti aplinka, kad vaikas norėtų mokytis?

 „Motyvacija nėra kažkas, kas primetama iš išorės. Motyvacija gimsta ten, kur vaikas jaučiasi matomas, išgirstas ir vertinamas toks, koks yra“, – dalinasi įgyvendinamo projekto* vadovė, prof. dr. Vida Gudžinskienė.

Anot doc. dr. Justino Sadausko, vaikams svarbu jaustis saugiai tiek mokykloje, tiek šeiminiuose namuose, gauti savalaikę pagalbą ir palaikymą. Čia svarbu ne tik sąlygos mokytis ir atlikti namų darbus, bet ir emocinis palaikymas, kalbėjimasis apie sėkmes ir sunkumus, bendradarbiavimas.

„Kai suaugusieji padeda vaikui planuoti laiką, paaiškina mokymosi prasmę, skatina daryti kokybiškas pertraukas, jie stiprina ne tik vaiko žinias, bet ir ugdo pasitikėjimą savimi. Globojamas vaikas dažnai neturi ankstesnės patirties, kad mokymasis gali būti pasitenkinimą teikianti veikla“, – dalinasi doc. dr. Justinas Sadauskas.

Pasak tyrėjų, net mažiausi pasiekimai gali tapti motyvacija, jei jie – pastebimi.

„Mokytojai turi gebėti pastebėti vaikų pažangą – net nedidelę – ir tai aiškiai iškomunikuoti vaikui. Svarbu, kad užduotys būtų nei per lengvos, nei per sunkios, o mokytojo pagalba – prieinama tada, kai jos reikia. Kai kuriems vaikams labai svarbus ir švietimo pagalbos specialisto įsitraukimas“, – pabrėžia prof. dr. Rita Raudeliūnaitė.

 „Svarbiausia – sukurti aplinką, kurioje vaikas jaučiasi priimtas, suprastas, palaikomas ir įgalintas. Tai nėra tik mokytojo užduotis. Tai – uždavinys visai ugdymo aplinkai“, – reziumuoja prof. dr. Vida Gudžinskienė.

Kai vaikas mato prasmę

Tyrimas atskleidė, kad vaiko vidinė motyvacija glaudžiai susijusi su jo gebėjimu suvokti mokymosi prasmę, turėti asmeninius tikslus ir patirti sėkmę. Vaikai, kurie jaučia, kad jais tikima, dažniau siekia rezultatų ir išmoksta atkaklumo.

Vaikus įkvepia sėkmės patyrimas, prasmės jausmas, noras realizuoti save ir gebėjimas susieti mokymąsi su geresnėmis ateities galimybėmis.

„Globojami vaikai gali ir nori mokytis. Tačiau tam reikia, kad šalia jų būtų suaugusieji, kurie tiki, palaiko ir padeda ne tik užpildyti spragas, bet ir pamatyti vaiko stipriąsias puses“, – pabrėžia prof. dr. Vida Gudžinskienė.

Svarbus kiekvienas žingsnis į priekį

MRU mokslininkų atliktas tyrimas*, pristatytas EDURLEARN konferencijoje, išryškina tris pagrindinius motyvaciją lemiančius veiksnius: mokyklos aplinką, šeiminius namus ir paties vaiko savimotyvaciją.

Vaiko motyvacija auga tada, kai jo kasdienybėje kuriamos sąlygos, kurios įgalina, palaiko ir leidžia tikėti savimi. Šios išvados gali tapti gairėmis mokykloms, globos bendruomenėms ir švietimo politikos formuotojams – kaip kurti jautresnę, į vaiką orientuotą aplinką.

* atliktas įgyvendinant Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“, kuris vykdomas pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“

 

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotraukos: iš asmeninio mokslininkų archyvo