Aukos sąvoka dažnai siejama su fizine žala ar netektimi. Tačiau šiuolaikinėje realybėje ši samprata plečiasi: auka gali būti ir asmuo, patyręs (-usi) dezinformacijos, skaitmeninių klastočių, sekimo ar kibernetinių atakų poveikį. Ar galima užtikrinti, kad tokių aukų balsai neliktų istorijos paraštėse? Kaip išgirsti jų patirtis ir įtraukti į teisingumo atkūrimo procesus? Kokiais būdais dokumentuoti karo nusikaltimus, kad jie taptų ne tik įrodymais teismams, bet ir prasmingos kolektyvinės atminties pamatais? Į šiuos klausimus atsakymų ieško Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentės, teisės filosofijos daktarės Katerynos Latysh vadovaujama mokslininkų komanda.

Ekspertai iš Lenkijos, Lietuvos, Suomijos ir Ukrainos susibūrė įgyvendinti tarptautinį projektą VICTIM*. Jie tiria šiuolaikinius aukų apsaugos iššūkius Rytų Europoje, siekdami išsiaiškinti, kaip šiandien galima užtikrinti teisingumą tiems, kurie patyrė smurtą, netektis ir prievartą.

Kai archyvai kalba už aukas

Apie šiuolaikinius karo nusikaltimų dokumentavimo iššūkius doc. dr. K. Latysh kalbėjo tarptautiniame seminare, 2025 m. pradžioje  vyskusiame Ritsumeikano universitete Kiote (Japonijoje). Savo pranešime ji analizavo lyginamąją patirtį: kaip Lietuva dokumentavo sovietmečio nusikaltimus (Lietuvos byla Drėlingas prieš Lietuvą ), o Ukraina – Holodomorą (1932–1933 m. badmetis). Pasak jos, „nukentėjusieji nėra pasyvūs liudytojai – jie dažnai pirmieji pradeda dokumentuoti įvykius ir reikalauti teisingumo“.

Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos – nuo geoerdvinių žemėlapių iki dirbtinio intelekto – leidžia greičiau ir efektyviau fiksuoti įrodymus, tačiau kelia ir naujų etinių iššūkių. Kaip apsaugoti išgyvenusiųjų privatumą ir orumą? Kaip nepadidinti traumos?

Ukrainos karo kontekste, kai archyvai formuojami ne tik valstybės institucijų, bet ir nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų bei aktyvistų, ryškėja naujas dokumentacijos vaidmuo – ne tik kaip įrodymas teismams, bet ir kaip būdas aukoms atgauti savo istoriją.

Šios pastangos palaikomos tarptautiniu mastu: Ukrainos karo nusikaltimų duomenų bazę kuria Ritsumeikano universiteto profesorės Megumi Ochi komanda.

MRU Teisės mokyklos doc. dr. K. Latysh tikina, kad akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų ir teisinių institucijų bendradarbiavimas palengvina išgyvenusiųjų balsų įtraukimą į pereinamojo laikotarpio teisingumo mechanizmus.

Teisingumas, atmintis ir pagarba kontekstui

MRU mokslininkė akcentuoja būtinybę kurti tarptautinius dokumentavimo standartus, kurie padėtų ne tik rinkti įrodymus, bet ir kurti kolektyvinę atmintį, pripažinti aukas, skatinti susitaikymą. Lietuva ir Ukraina – šalys, galinčios pasiūlyti naudingos patirties: kaip dokumentuoti nusikaltimus taip, kad tai padėtų ne tik teisingumui, bet ir sumažintų žalą išgyvenusiems asmenims ir liudytojams.

Pasak doc. dr. K. Latysh, „karo nusikaltimų archyvai nėra tik dokumentai – jie gali tapti kolektyvinės atminties pamatais, padedančiais visuomenėms gyti ir atsitiesti“.

Mokslininkė pabrėžia, kad, siekiant sustiprinti karo nusikaltimų archyvų vientisumą ir poveikį, būtinas tarpdisciplininis bendradarbiavimas tarp teisės ir teismo ekspertų.

Nuo akademinių tyrimų iki viešų pokalbių apie teisingumą

Šios temos, gvildenamos akademiniuose ratuose, taip pat skamba ir viešojoje erdvėje.

LRT radijo laidoje „Ukrainos banga“ doc. dr. K. Latysh pasakojo, kaip teisininkų darbas padeda nuo karo nukentėjusiems žmonėms ginti savo teises, kaip galima siekti kompensacijų, kokia yra tarptautinės teisės parama Ukrainai.

Tuo tarpu Žinių radijo laidoje „Mokslo balsu“ mokslininkė kvietė permąstyti pačią aukos sampratą. Ar galime ją apriboti tik fizine žala? O kaip su tais, kurie patyrė informacines atakas, buvo stebimi ar tapo klastotų vaizdų aukomis? Šie klausimai ypač aštrūs kalbant apie vaikus, priverstus tapti kariais: kada jie aukos, o kada pažeidėjai?

Tarp mokslo, praktikos ir visuomenės informavimo

Šiame tarptautiniame tyrime ir viešojoje komunikacijoje atsiskleidžia keli svarbūs dalykai. Pirmiausia, auka nėra vien pasyvus proceso stebėtojas: ji gali aktyviai dalyvauti siekdama teisingumo ir prisidėti prie kolektyvinės atminties kūrimo. Šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, tačiau kartu reikalauja jautrumo ir atsakingo naudojimo – nepakanka vien techninių sprendimų, būtinas ir etinis dėmesys. Taigi dokumentavimas tampa ne tik įrodymų rinkimo priemone, bet ir būdu išgirsti žmogaus patirtį, padėti ją įprasminti. 

Mykolo Romerio universitetas neapsiriboja moksliniais tyrimais. Jo mokslininkai dalijasi žiniomis viešai, prisideda prie aktualių diskusijų ir padeda žmonėms geriau suprasti sudėtingus teisinius ir žmogaus teisių klausimus. Doc. dr. Katerynos Latysh veikla rodo, kaip akademinis darbas, teisės teorija, tampa įrankiu kalbėtis apie realų žmonių skausmą, padėti jį suprasti ir ieškoti teisingumo. Tai ne tik mokslinis pasiekimas, bet ir reikšmingas indėlis į visuomenės švietimą bei pasitikėjimo mokslu stiprinimą.

 

* Projektas VICTIM „Aukos samprata ir aukos teisių apsauga Rytų Europoje: nuo istorijos iki naujausių iššūkių“ įgyvendinamas pagal Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“. Vykdomas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“

 

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotraukos: asmeninis doc. dr. K.Latysh archyvas