Rugsėjo 21 d. 13 val. Mykolo Romerio univeristete, Ateities g.20, Vilniuje, Centriniuose rūmuose Rotondinėje salėje vyks Arūno Bėkštos darbų parodos „Klaidžiojimai“ atidarymas.
Autoriaus mintys apie parodą:
„Ar esate kada klaidžioję po Vilniaus senamiesčio kiemus, tarpuvartes ir siauras gatveles, stebėję jo sienas, raudonus stogus, bažnyčių smailes? Man senojo miesto architektūra tapo įkvėpimu. Dėl to nūnai, turėdamas daugiau laisvo laiko, neretai leidžiuosi su fotoaparatu į Užupį, aplink Pilies, Didžiąją gatves. Keliauju šen ir ten, dairausi, fiksuoju. O tada iš tų nuotraukų gimsta paveikslai. Grįžtu prie pomėgio piešti. Tai tapo beveik kasdieniu užsiėmimu. Kadangi nei vaikystėje, nei jaunystėje niekada nesimokiau dailės, dabar pabaigiau kelis kursus internetu. Visada laukiu profesionalų pastabų ir patarimų. Nesinori į savo naująją, vadinkim, pramogą žiūrėti lengvabūdiškai ir mėgėjiškai.
Anksčiau daugiausia piešdavau angliukais, pastele. Dabar naudoju akvarelę, pasteles, akrilinius dažus, tušą. Mėgstu žaisti, eksperimentuoti. Sykiais spalvinga ir nelaukta detalė nustebina ir tampa paveikslo „vinimi“, priverčia įtempti akis ir žvelgti giliau, „tarp eilučių“. Stengiuosi perteikti savo emociją, akimirkos nuotaiką. Juk žaismingų kontrastų kupini ne tik senamiesčio kiemai ir skersgatviai, bet ir mūsų visų kasdienybė. Todėl paveikslus pavadinu ne pagal tai, kas pavaizduota, o pagal juose slypinčią paslaptį, jų sukeliamą asociaciją. Mėgstu humorą. Menas įkvepia. Muzika, knygos, poezija, perskaityta citata ar išgirsta mintis. Kad ir tokia: „Tu esi savo gyvenimo dailininkas. Neatiduok teptuko niekam kitam.“
Baigiau Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Ir visai netyčia likimas iš pirmosios darbovietės – Fizikos instituto – mane nuvedė į Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centrą. Čia jau rimčiau susidūriau su menu. Fiziko profesija pravertė. Teko fizikiniais metodais tyrinėti senus paveikslus, gilintis į dailės istoriją, technikas, stilius. Paskiau bendradarbiavau, kuriant su kultūros paveldu ir muziejais susijusius įstatymus, rašiau straipsnius, knygas. Taip beveik trisdešimt metų, eidamas įvairias pareigas, užsibuvau kultūroje. Ir dabar savaip tebesu. Man svarbus ir suaugusiųjų švietimas. Skatindamas kitus nuolat mokytis, ir pats tobulėju."