Ar terorizmas tapo ir jaunimo problema? - MRU
Naujienos

11 liepos, 2016
Ar terorizmas tapo ir jaunimo problema?

Daugelio Sirijoje kovojančių žmonių amžiaus vidurkis svyruoja tarp 20 - 30 metų, o jaunimas ir Europoje įsitraukia į radikalių organizacijų veiklą. Ar terorizmas jau tapo jaunimo problema? Kaip įsitraukimas į radikalias grupuotes susijęs su jaunimo tapatumo problemomis? 
Utrechto universiteto (Nyderlandų Karalystė) profesorius Wimas Meuusas tyrinėja jaunimo ir terorizmo ryšius per žmogaus raidos prizmę. Savo įžvalgomis jis pasidalins pasaulinėje konferencijoje, kurią Tarptautinės elgesio raidos draugija (ISSBD) kartu su Mykolo Romerio universitetu liepos 10-14 dienomis pirmą kartą rengs Vilniuje. Prieš konferenciją Wimas Meuusas maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus. 

Ar pastebima tendencija, kad auga jaunimo, įsitraukiančio į radikalius judėjimus, skaičius? Kokios būtų pagrindinės priežastys? 

Nežinau, ar jaunimo, įsitraukiančio į radikalius judėjimus skaičius auga apskritai. Darau prielaidą, kad ne. Kaip bebūtų, keletas radikalių judėjimų pastaruoju metu gana sėkmingai pritraukia jaunimą. Gyvenimo sąlygų nepastovumas ir socialinio identiteto neturėjimas yra pagrindinės priežastys, kodėl jauni žmonės įsitraukia į džihadistų grupes. 

Manoma, jog pažeidžiamas jaunimas ir jo įsitraukimas į radikalias grupuotes – Artimųjų Rytų reiškinys. Ar radikalumo tendencijos palietė Vakarų visuomenę ir apie šį reiškinį galima kalbėti kaip globalų? 

Tai pasaulinis reiškinys. Tarkim, Vokietijoje aštuntąjį dešimtmetį veikė „Baader-Meinhoff” grupė, Italijoje devintąjį dešimtmetį – „raudonosios brigados“, o Belgijoje - taip vadinamas „Bende van Nijvel“ judėjimas. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nemažai vakariečių džhiadistų yra iš šalių, kuriose didelės musulmonų bendruomenės, tarkim, Prancūzijos ir Belgijos.  

Kas lemia, kad radikalios idėjos galiausiai transformuojasi į terorizmo aktus? Kur ta „plona linija“ ir dėl kokių priežasčių jauni žmonės galiausiai ryžtasi ją peržengti? 

Plonos linijos sąvoka neatskleidžia visos tiesos. Iš esmės potencialūs džihadistai pasiduoda radikalioms islamistinėms nuotaikoms patyrę diskriminaciją ir išgyvendami „ateities nebuvimo“ jausmą. Plona linija galbūt peržengiama tais atvejais, kai potencialūs džihadistai šią veiklą jau priima kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą arba pilnai įsitraukia į radikalių grupių veiklą. 

Ar perėjimas prie terorizmo ar džihadizmo yra kritiško šiuolaikinės visuomenės požiūrio pasekmė? Jei taip, kodėl ši forma pasireiškia būtent XXI amžiuje? 

Tai iš tiesų yra jaunimo kritinio požiūrio į šiuolaikinę visuomenę pasekmė. Šis kritinis požiūris visada egzistavo modernioje visuomenėje nuo vėlyvojo šeštojo dešimtmečio. Apskritai būtent toks kritiškas požiūris praeityje ir leido įsivyrauti ir pasireikšti ir dešiniosioms, ir kairiosioms ekstremizmo formoms. 

Jūsų teigimu, jaunų žmonių įsitikinimas, jog jie „neturi ateities“ yra viena iš pagrindinių tapimo radikalaus terorizmo rėmėjais priežasčių. Kodėl jie mano, kad radikalizmas šiandien yra geriausias sprendimas? Dėl staigaus ir „apčiuopiamo“ efekto? Noro atkreipti į save dėmesį? Gal dėl kitų priežasčių? 

Įsitraukimas į radikalias grupuotes jauniems žmonėms pasiūlo konkrečius gyvenimo tikslus ir socialinius ryšius. Kalbant psichologijos terminais, jos pasiūlo identitetą ir socialinį susietumą, kuris ir neutralizuoja „ateities neturėjimo“ jausmą. 

Ar religingumo mažėjimas šiuolaikinėje visuomenėje turi įtakos jaunimo įsitraukimui į teroristines grupes? Jei taip, ar tame nėra tam tikros prieštaros – apskritai visuomenėje religingumas mažėja, tačiau terorizmas ir džihadizmas turi būtent religinį pagrindą? 

Iš esmės tikiu, kad bet kurioje visuomenėje tvirtas religinis pagrindas gali užkirsti kelią terorizmui, kadangi religingose šalyse tai yra vienas iš socialinės kontrolės įrankių. Tikiu, jog radikalus islamas – tai tik paviršutinė šiuolaikinių džihadistų kaukė. Daugeliu atvejų, tarkim, dėl turto ar seksualumo, džihadistai nesilaiko religinių islamo taisyklių. 

Minėjote, kad naujos, radikalios grupės jaunimui siūlo naują identitetą ir naujus socialinius ryšius. Kaip visuomenė gali apsaugoti jaunus žmones nuo radikalaus terorizmo? 

Pasiūlydama nuolatinio darbo ir profesinės karjeros galimybes. Kovodama prieš diskriminaciją. Taikydama Prancūzijos revoliucijos šūkį „Liberté, Fraternité, Egalité“ (pranc. „Laisvė, Lygybė, Brolybė”) kiekvienam gyventojui. 

Dėkoju už pokalbį

Autorė - Giedrė Sujetaitė Volungevičienė

Interviu publikuotas portale bernardinai.lt