Prof. Luzius Wildhaber

2000 m. spalio 26 d. Lietuvos teisės universiteto senato nutarimu Nr. 27 už teisės mokslo plėtotę ir reikšmingą indėlį ginant žmogaus teises Europos Žmogaus Teisių Teismo prezidentui profesoriui Luzius Wildhaber suteiktas Lietuvos teisės universiteto garbės daktaro vardas.

Prof. Luzius Wildhaberis gimė 1937 m. sausio 18 d. nuostabioje Šveicarijoje, Bazelyje. Jau ankstyvoje jaunystėje atsiskleidė jo, kaip mokslininko, įvairiapusiškos asmenybės talentas. Mokslo aukštumų profesorius siekė Bazelio, Paryţiaus, Heidelbergo, Londono ir Jeilio universitetuose. Su šiomis mokslo šventovėmis profesorių siejo nenutrūkstami mokslo saitai. 1961 m. Bazelio universitete jis įgijo teisės daktaro laipsnį, o vėliau išlaikė advokato egzaminą. 1965 m. Jeilio teisės mokykloje tampa teisės magistru, o 1968 m. – teisės mokslų daktaru. Prof. L. Wildhaberio gyvenimas ir mokslinė pedagoginė veikla susijusi su daugeliu universitetų, tačiau nesuklysime pasakę, kad jo talentas labiausiai atsiskleidė gimtajame Bazelyje: 1989–1990 m. jis buvo Bazelio universiteto, kuris yra vienas žymiausių Europos mokslo ir kultūros centrų, Teisės fakulteto dekanas, 1990–1992 m. – rektorius designatus. 1992–1994 m. ėjo garbingas Bazelio universiteto rektoriaus, prorektoriaus pareigas.

Administracinė veikla buvo tik viena iš L. Wildhaberio veiklos sričių. Daugiausia dėmesio jis visada skyrė mokslinei pedagoginei sričiai –1997–1998 m. ėjo Bazelio universiteto viešosios tarptautinės teisės, konstitucinės teisės, lyginamosios ir administracinės teisės profesoriaus pareigas. Daugelis jo studentų jau dabar yra žymūs Šveicarijos teisininkai, aktyvūs Europos politinių ir teisinių procesų dalyviai. Jam vadovaujant buvo parengta ir apginta daug magistro ir daktaro darbų. Profesoriaus sėkmingą mokslinę veiklą lėmė ir tai, kad jis moka anglų, prancūzų, italų, lotynų ir antikos graikų kalbas.

L. Wildhaberio mokslinės veiklos mastą apibūdina jo darbai ir tyrimo objektai: 9 knygos, 165 straipsniai, 8 knygų redaktorius ir sudarytojas. Profesoriaus mokslinė tematika labai plati. Dar savo veiklos pradžioje jis paskelbė tyrimą dėl valstybės valdžios ir konstitucinių problemų tarptautinės ir lyginamosios teisės aspektu. Profesorius padėjo parengti Šveicarijos konfederacijos federacinės konstitucijos komentarą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos komentarą, nagrinėjo Vakarų Europos paprotinės tarptautinės teisės ir municipalinės teisės santykio problemas, rinkimų teisės aktualijas, rengė ir paskelbė galutinį ekspertų komisijos pranešimą dėl Šveicarijos federacijos konstitucinės reformos.

Įvairiapusiška ir visuomeninė profesoriaus veikla. Būtų sunku išvardyti visus pagrindinius jos barus, todėl atkreipsime dėmesį tik į pagrindinius. Jis buvo ne tik Šveicarijos, bet ir tarptautinių bei kitose šalyse veikiančių visuomeninių institucijų narys. Dar savo veiklos pradžioje (1973–1979 m.) buvo Šveicarijos kasmetinio tarptautinės teisės leidinio redkolegijos prezidentas, 1979–1990 m. – Šveicarijos tarptautinės teisės draugijos viceprezidentas, Šveicarijos lyginamosios teisės instituto tarybos ir vykdomojo komiteto narys, Austrijoje leidžiamo viešosios teisės ir viešosios tarptautinės teisės žurnalo redkolegijos narys, Šveicarijos teisės draugijos vykdomosios tarybos narys. Nuo 1991 m. profesorius buvo Tarptautinės teisės instituto narys, Maxo Planko užsienio viešosios teisės ir tarptautinės teisės instituto kuratoriumo ir mokslo tarybos narys, Pasaulio mokslo ir menų akademijos narys.

Apie plačius profesoriaus interesus byloja ir kitos jo visuomeninės veiklos sritys. Jis buvo Europos akademijos narys, Monrealio lyginamosios teisės tarptautinio instituto direktorių tarybos narys, Šveicarijos socialinių mokslų akademijos vykdomosios tarybos narys. Profesorius aktyviai dalyvavo ir daugelio kitų organizacijų veikloje. Visoje profesoriaus mokslinėje ir visuomeninėje veikloje ypač ryški gija, susijusi su žmogaus teisių ir laisvių gynimu, bendrųjų humanistinių demokratinių vertybių įtvirtinimu tiek politikoje, tiek ir teisinėse sistemose. Įvairiais laikotarpiais jis buvo Europos teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos ekspertas Šveicarijos Vyriausybėje, Lichtenšteino Kunigaikštystės Vyriausybėje ir Šveicarijos parlamente. Nuo 1987 m. buvo Austrijos žmogaus teisių instituto narys. 1992–1993 m. profesorius dirbo grupėje, tyrusioje, kaip laikomasi žmogaus teisių valstybėse, kurios nėra Europos Tarybos narės. 1991–1996 m. dirbo misijose, kurios analizavo, kaip laikomasi žmogaus teisių ir laisvių Bulgarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. 1979–1987 m. atstovavo Šveicarijos Vyriausybei Europos Žmogaus Teisių Komisijoje ir Teisme. Profesorius dirbo Kanados Federacinės Vyriausybės ekspertu Kanados Aukščiausiajame Teisme, kai buvo sprendžiamas Kvebeko provincijos atsiskyrimo teisėtumo klausimas.

Mokslinę patirtį profesorius panaudojo teisinėje praktinėje veikloje. 1975–1988 m. dirbo Lichtenšteino Kunigaikštystės Aukščiausiojo Teismo teisėju, 1989–1994 m. buvo Amerikos plėtros banko administracinio tribunolo teisėjas. Nuo 1991 m. iki 1998 m. profesorius buvo išrinktas Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju. Po Komisijos ir Teismo reformos prof. L. Wildhaberis buvo išrinktas Europos Žmogaus Teisių Teismo Prezidentu. Nuo tada profesoriaus veikla buvo tiesiogiai susijusi su šiuo Teismu, jo darbo organizavimu ir veiklos efektyvumo didinimu. Už mokslinę ir visuomeninę veiklą žmogaus teisių apsaugos srityje L. Wildhaberis pelnė visuotinį pripažinimą – jam suteiktas Bratislavos, Moldovos, Bukarešto, Prahos, Blagoevgrado, Sofijos universitetų, taip pat Rusijos mokslų akademijos Valstybės ir teisės instituto garbės daktaro vardai. 1999 m. jam įteiktas Šveicarijos Marcel–Benoist apdovanojimas.

Apibendrinant galima dar kartą konstatuoti, kad prof. L. Wildhaberis yra iškili asmenybė tiek šiuolaikinės Europos teisės mokslo, tiek ir demokratinės Europos politikos panoramoje. Humanistinės teisės etikos idėjos, kurios vis labiau plinta visuose Europos kraštuose, taip pat ir Vidurio bei Rytų Europos visuomenėse, yra tas materialus ir filosofinis pradas, kuris stiprina tikėjimą, kad Europos politinė bei teisinė kultūra ir ateityje bus grindžiama šviesiais žmonių politikos bei teisės demokratiniais lūkesčiais ir idealais.