Po JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu netyla diskusijos apie tai, kaip reikėtų vertinti šį tarptautinės politikos įvykį. Nuomonių įvairovėje daugiau svarstymų, kad šiuo susitikimu D. Trumpas nieko reikšminga nepasiekė ir kad susitikimas buvo kur kas naudingesnis trečiajam Kimų dinastijos atstovui.

 

Pirmiausia, buvo sustiprintas Kim Jong Uno legitimumas jo šalyje, o tarptautinėje plotmėje patvirtintas Šiaurės Korėjos, kaip de facto branduolinės valstybės, statusas. Diktatorius, badu marinantis valdinius ir žudantis politinius oponentus, kaip lygiavertis partneris derėjosi su galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Ką laimėjo D. Trumpas? Kandūs šio susitikimo kritikai šaiposi, kad nauda D. Trumpui – fotosesija su diktatoriumi. Taip, šis pasižadėjo siekti Korėjos pusiasalio denuklearizacijos, tačiau visiems aišku, kad žodis „siekti“ yra labai neapibrėžtas ir neįpareigojantis.

 

Nežinia, kaip kitas Amerikos prezidentas būtų reagavęs į Šiaurės Korėjos grąsinimus branduolinėmis raketomis pasiekti JAV teritoriją. D. Trumpas pasielgė pagal savo stilių – pirmiausia apsižodžiavo, apdalijo diktatorių nelabai gražiais epitetais, o paskui nusprendė susitikti. Reikia sutikti su komentatoriais, teigiančiais, kad šiuo susitikimu D. Trumpas sprendė vidaus politikos problemas. Nuolat puolamas žiniasklaidos, nemėgstamas didelės dalies piliečių D. Trumpas įgyvendino viešųjų ryšių akciją – amerikiečiams buvo pasakyta, kad jie gali ramiai miegoti ir kad grėsmės sulaukti branduolinių raketų smūgio neliko. Tačiau šios viešųjų ryšių pergalės nebūtų, jei to būtų nenorėjusi Kinija. Ši pasaulio galybė nesuinteresuota pašonėje turėti branduoliniu ginklu grasinantį diktatorių Kimą. Ji taip pat nesuinteresuota abiejų Korėjų susijungimu, nes tai reikštų Amerikos pozicijų sustiprėjimą šiame pusiasalyje.

Galbūt skamba paradoksaliai, bet susijungimu nesuinteresuota ir Pietų Korėja, nes šiai šaliai tai būtų nepakeliamas ekonominis smūgis. Amerikos ir Kinijos interesai šiuo metu sutampa – išlieka dvi Korėjos, tačiau šiaurinė turi atsisakyti branduolinio ginklo. Atrodo, kad amerikiečiams nuginkluoti Kimų dinastiją padedantys gudrieji kinai turės iš to naudos. Jie pasinaudos visišku D. Trumpo nepatyrimu tarptautinėje politikoje, jo narcisizmu, garbės troškimu ir išsireikalaus sau naudingų dalykų. O kaip Rusija? Juk tai ji kadaise apginklavo Kimų dinastijos pradininką branduoliniu ginklu, o dabar, kaip įtaria apžvalgininkai, padeda tobulinti Šiaurės Korėjos branduolines raketas. Atrodo, kad kinai ir amerikiečiai paliko rusus už durų.

 

Skubus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitas į Pchenjaną gegužės 31 dieną apžvalgininkų vertinamas kaip bandymas įsėsti į nuvažiuojantį traukinį. D. Trumpui tikrai neužteks viešųjų ryšių pergalės dėl Šiaurės Korėjos laurų. Jam reikia daugiau tokių „pergalių“ – su fotosesijomis, skambiais pareiškimais ir pasigyrimais spaudos konferencijose bei socialiniuose tinkluose. Sprendžiant pagal gandus, kitas panašus D. Trumpo susitikimas bus su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. D. Trumpo santykiai su Rusija kol kas yra nemaža mįslė.

Faktas, kad D. Trumpas nėra pasakęs nė vieno kritiško žodžio apie V. Putiną, aiškinamas keleriopai. Viena versija – D. Trumpas praeityje turėjo neaiškių reikalų su Rusija, o ši turi sukaupusi dabartinį JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos. Kita versija – D. Trumpas nekritikuoja V. Putino, nes mąsto kaip verslininkas. Jis gali net pasigerinti partneriui, nes svarbiausias tikslas – sudaryti sandorį. Reikia pripažinti, kad sandoris su Rusija vargu ar įmanomas, nebent D. Trumpas nori būti apgautas arba yra priklausomas nuo Kremliaus.

Greičiausiai JAV prezidentui reikia dar vienos pergalės viešųjų ryšių požiūriu, nes reitingus lemia ne tik realūs darbai, bet ir savęs pateikimas visuomenei. Rusijos korta dabar aktyviai naudojama Amerikos politinio lauko kovose ir ji yra nepalanki D. Trumpui – niekas iš amerikiečių neginčija, kad rusai kišosi į JAV prezidento rinkimus, ginčijamasi tik dėl to, ar šis kišimasis padėjo D. Trumpui laimėti. Rusija suvokiama kaip tam tikra grėsmė Amerikai, jos demokratijai, todėl D.Trumpas tikisi populiarumo taškų, jei bent žodžiais sumažins tą grėsmę. Ar tai reiškia, kad V. Putinas laimi? Kad jis priverčia Vakarus kalbėtis su juo?

 

Atsakydamas į šiuos klausimus, remsiuosi JAV gyvenančia rusų politologe Lilija Ševcova. Jos žodžiais, Vakarai lėtai, bet užtikrintai ieško atsakymo į iššūkį, kuriuo jiems tapo Rusija. Kuriamos naujos žaidimo su Rusija taisyklės, kurios kels grėsmę dabartiniam Kremliaus režimui. Ne, Rusijai negresia nei izoliacija, nei griežta konfrontacija, nei įvarymas į kampą. Vakarai taip pat nesiekia nuversti dabartinio Rusijos režimo – kam jiems tas galvos skausmas?

Kremliui yra kur kas blogiau: atimdami modernizacinius ir finansinius išteklius, Vakarai Rusijai palieka tik vieną scenarijų – degradavimą. Pridėsiu savo spėjimą – kuo ilgiau dabartinis Kremliaus režimas valdys, tuo aiškiau kristalizuosis du Rusijos ateities scenarijai. Pirmas – atsiduoti Kinijai ir tapti jos vasale. Antras – atsiduoti Amerikai ir paprašyti, kad ji padarytų su Rusija tai, ką padarė su Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Galimas ir tarpinis scenarijus – Tolimieji Rytai ir dalis Sibiro atitenka Kinijai, o likusi Rusija tampa normalia europine valstybe. Bet tai bus dar negreitai, nes kinai neskuba, jie dėlioja savo strategijas šimtmečiams.