Naujienos

30 balandžio, 2019
Saulius Nefas. Vadyba (administravimas) – teorija ar praktika?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Vadybos teorija ir vadybos praktika – vienos klasės du poklasiai ar tai antagonizmas? Unikalus atsakymas bus toks – viskas priklauso nuo to, kieno rankose. Dažnai girdime ir skaitome, o ir aš esu ne sykį rašęs, kad vyrauja nuomonė, jog mokslas, teorijos yra „toli“ nuo praktikos, neatitinka realybės poreikių, situacijos ir pan. Ypač tai sakytina apie vadybos mokslus Lietuvos sociokultūriniame kontekste.
 
Kodėl dažnai esama praktika priimama kaip neginčijamas, teisingas, optimalus sprendimų rinkinys, nereikalaujantis nei argumentacijos, nei gilesnio pažinimo, nei alternatyvų vertinimo? Keldami šiuos klausimus nesame labai originalūs, kadangi pirmieji sumaištį čia sukėlė Sokratas ir Platonas, kurie stebėdami savo krašto negandas manė, kad pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitaip, o moksliškai (teorijos), bet tuo pat metu jie analizavo žmonių gyvenimą (empirika), norėdami parodyti, kokia turi būti valstybė.
 
Taigi, galima teigti, kad Antikoje užgimė teorijos-praktikos dichotomija. Ir nieko čia nėra neįprasta tol, kol neatsigręžiame į mus supančią tikrovę ir neužduodame klausimo – kodėl mūsų valstybėje kitaip? Keldami probleminį klausimą, ar vadybos (administravimo) mokslo ir vadybos (administravimo) ryšys yra įsivaizduojamas, realybė ar perspektyva, ieškome atsakymų. Mūsų manymu, vadybos (administravimo) mokslo ir vadybos (administravimo) ryšys tėra įsivaizduojamas, kadangi tikrovėje neįmanoma atpažinti tai rodančių požymių. Išrandamos arba sąmoningai sukonstruojamos naujos sąvokos, šiuo atveju kalbama apie mokslininkų ir praktikų socialinę partnerystę, yra iš tikrųjų įsivaizduojamos. Kodėl taip? Todėl, kad tiek praktikams, tiek mokslininkams teoretikams patogu taip gyventi – vieni kitiems netrukdo ir ramiai dirba savo darbą. Trukdymas sukeltų įtampas, reikalautų papildomo darbo, pastangų trukdžius šalinti, o to visai nesinori.
 
Jei pripažįstame, kad mokslas yra tada, kai yra įtampa, tai pasakykime, kur yra įtampa socialiniuose moksluose, o tuo labiau vadybos (administravimo) kryptyje. Šios krypties mokslininkų Lietuvoje nedaug, o praktikai, kurie galėtų būti šalia – nedalyvauja. Kad gyvename patogioje įsivaizduojamoje būsenoje, didžioji dalis kaltės tenka būtent mokslininkams. K. Poperis sakė, kad kiekvieną teoriją reikia ne įrodyti, bet paneigti. Jei nepavyksta paneigti, tai laikyti laikinai teisinga. Tyrinėtojai turi apibrėžti faktus, paneigiančius teoriją. Jeigu mokslininkai kuria teorijas, tai socialiniai partneriai turėtų padėti jas paneigti arba patvirtinti. O gal yra ir kitaip?
 
Mykolo Romerio universitete nesenai vyko 11–oji konferencija „EFEKTYVUMAS VIEŠAJAME SEKTORIUJE: KUO VADYBOS TEORIJOS GALI PASITARNAUTI IR KĄ PRAKTIKAI GALI PATARTI?“ Šios konferencijos analizuojama problematika yra bendruomeniškumas ir funkcionali vietos bendruomenė. Galima teigti, kad mokslininkų (teoretikų) samprotavimai randa atgarsį ir raišką praktikoje. Jei būtų kitaip, tai Dr. Egidijaus Mardoso iš Mykolo Romerio universiteto Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos centro svarstymai būtų mažų mažiausiai nesuprasti konferencijos dalyvių, tarp kurių mokslininkai, savivaldybių politikai, seniūnijų atstovai (valstybės tarnautojai ir seniūnaičiai) ir vietos bendruomeninių organizacijų atstovai.
 
Ratas įvairus, bet jis kaip tik suaktualina Lietuvos kontekste Alasdair MacIntyro (1998) pasakytą mintį: „Moderniose politinėse visuomenėse trūksta bet kokio tipo institucinės arenos, kurioje paprasti žmonės – ne akademikai ir ne politinio gyvenimo profesionalai – galėtų kartu dalyvauti nuosekliuose racionaliuose debatuose, skirtuose prieiti racionaliai pagrįstą bendrą nuomonę, kaip turėtų būti atsakyta į klausimus dėl politikos santykio su skirtingų ir alternatyvių gyvenimo būdų keliamais reikalavimais, kurių kiekvienas turi savitą dorybių ir bendrojo gėrio koncepciją“.
 
Taigi ši konferencija ir buvo nacionaliniai debatai siekiant suvokti šiuolaikinės politinės filosofijos (bendruomenės politikos – neo-aristotelizmo) argumentus apie lokalią vietinių bendruomenių politiką. Juk, kai samprotaujame apie, pavyzdžiui, tokį neo-aristotelizmo teiginį – praktinio/politinio racionalumo arena – galime remtis pranešimu, kurį padarė Aldona Žiliukienė, Dusetų bendruomenės pirmininkė, kurios nuomone, politinis racionalumas ir yra vietos bendruomenės padaryti darbai: įkurtas P. Širvio parkas, sutvarkyta Sartų ežero pakrantė, tritlonininko V. Urbono plaukimas per Sartų ežerą, skulptūrų parko įkūrimas, visų valstybinių ir katalikiškų švenčių šventimas ar projektinių veiklų vykdymas. Tai yra ne kas, kita kaip politiniai dividendai tiems patiems politikams, kurie realių darbų neatlieka, bet Dusetų vietos bendruomenės veiklas palaiko. Tai ir yra racionalumo praktinė raiška. Arba kitas neo-aristotelizmo teiginys – davimo ir gavimo tinklai – tampa suprantamas klausant dr. V. Tubutienės pranešimą apie pasitikėjimą Šiaulių rajono savivaldybėje ir kad tyrimu nustatyta, jog „dažnesnis gyventojų domėjimasis savo rajono problemomis lemia didesnį pasitikėjimą savivaldos institucijomis, nes respondentai, kurie nesidomi rajono problemomis, nepasitiki ir pačiomis institucijomis“.
 
Taigi tinklo vaidmenį šiuo atveju vaidina gyventojai, besidomintys savivaldybės problemomis, ir jų didesnis pasitikėjimas savivaldybe. „Tinklų“ praktiškumą patvirtino ir J. Gečienės, Anykščių socialinės globos namų direktorės išvada, kad „svarbų vaidmenį vaidina valstybės sektoriaus organizacijos, ypač – paslaugų įstaigos, kurių veikla palengvina socialinių grupių patiriamų problemų naštą, padeda bendruomenėms, piliečiams išlikti atspariems sudėtingų išorinių pokyčių aplinkoje“.
 
Mokslo ir praktikos ryšį šioje konferencijoje iliustravo Mykolo Romerio universiteto iniciatyva su socialiniais partneriais (SAD ministerija, laikraščiu „Savivaldybių žinios“ ir VšĮ „Pro partners“) ketvirtus metus rengiamas respublikinis konkursas vietos bendruomenėms.
Nominacijoje „Vietos bendruomenės lyderis – vadybininkas“ nominuota buvo Laima Karbauskienė – Lapių bendruomenės centro pirmininkė (Klaipėdos rajono savivaldybė). Nominacijoje „Vietos bendruomenės sėkmės istorija“ nominuota Guostagalio kaimo bendruomenė (Pakruojo rajono savivaldybė).
Nominacijoje „Bendruomeniškiausia seniūnija arba savivaldybė“ nominuota Šiluvos seniūnija (Raseinių rajono savivaldybė). Jie bendruomeniškumo lygį matavosi pagal MRU mokslininkų sukurtą bendruomeniškumo matavimo indeksą.
Nominacijoje „Kultūros kolektyvais garsi vietos bendruomenė“ nominuota Nevarėnų miestelio bendruomenė „Ratas“ (Telšių rajono savivaldybė). Šis konkursas yra viena iš teorijose nurodomų motyvavimo priemonių, o jo populiarumas rodo praktiškumą.