Globalizacija yra viena svarbiausių ir prieštaringiausių sąvokų mūsų laikų pasaulyje. Vieni joje įžvelgia grėsmę kultūroms, tautoms ir netgi žmonijos egzistencijai. Kiti, priešingai, globalizaciją vertina kaip naują žmonijos gyvenimo erą, kurioje mezgasi kažkoks dvasinio pobūdžio pažadas. Turbūt abi pozicijos teisios. Žymusis vokiečių filosofas Martinas Heideggeris, apibūdindamas mūsų laikų žmonijos situaciją, mėgo cituoti šiuos poeto F. Hölderlyno žodžius, dvelkiančius paradoksu: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“ (Heidegeris M. Rinktiniai raštai. Vert. A. Šliogeris. Vilnius: Mintis, 1992, p. 236).
Kartu su globalizacija žmonija pateko į fundamentalią kryžkelę: eiti visuotinės žmonijos uniformizacijos bei kontrolės link arba pasiekti naują, dvasiškai kokybiškesnį būvį. Aptarsiu abi šias tendencijas taip, kaip jos atsispindi pačios globalizacijos procese ir besikeičiančioje autoriteto sampratoje.
Globalizacija reiškia pasaulio unifikaciją: pasaulis tampa vientisa sistema, valdoma vis subtilesnių technologijų. Iš vienos pusės, šiuo procesu, regis, labiausiai naudojasi stambiosios pasaulinės korporacijos, siekdamos vis didesnių pelnų, bei politinės galios protagonistai, ypač diktatoriai, stiprindami savo galias. Atrodo, kad ir vienų, ir kitų idealus siekis – pasaulinė vartotojiška visuomenė, mąstanti paviršutiniškai, todėl lengvai manipuliuojama.
Vieniems ši visuomenė kraus vis didesnių turtų, kitiems šuniškai atsiduos, suteikdama neribotą galią. Natūralu, kad taip suvokiamam globalizacijos tikslingumui labiausiai trukdo žmonių mąstymas, sąmoningumas, gilumos pajauta. Kultūra, religija, tautiškumas šiame globalizacijos vyksme bus reikalingi tik praradę savo autentiškumą, kaip propagandos įrankiai. Iš kitos pusės, globalizacija sudaro sąlygas priešingam judesiui.
Kita globalizacijos prasmė – tai individų, tautų, kultūrų, religijų suartėjimas, glaudesnis dialogas, patirties (atminties) kaita. Globalizacija – tai sąlygos dvasinei žmonijos vienybei realizuotis. Šis globalus suartėjimas nekelia grėsmės tautinėms, religinėms, kultūrinėms tapatybėms, kaip kai kas baiminasi. Priešingai, jis tarnauja skirtingų tapatybių brandai, nes patirties kaita būtent ir reiškia savimonės brendimo, o ne susinaikinimo procesą. Šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie dvasinę žmonijos globalizaciją. Apskritai, globalizaciją apibūdinčiau taip: tai yra procesas, kuris iš mūsų atima galimybę kur nors pasitraukti fiziškai, nes visas pasaulis neišvengiamai (dėl technologijų vystymosi) taps visa apimančia sistema, tačiau padaro būtiną mūsų pasitraukimą į vidų, vidinę reformą, mąstymo paradigmos kaitą.
Paradoksalią globalizacijos dinamiką lydi autoriteto sampratos kaita, irgi paradoksali. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, tačiau globalizacija, ši vienokios ar kitokios vienybės steigėja, stiprina individualizmą ir visuomenės „atomizaciją“ – tai tiesiogiai susiję su autoriteto klausimu. Nacionalinio arba religinio pobūdžio autoritetas, į savo vertybinę sistemą įtraukiantis visus visuomenės narius ir taip realizuojantis „buvimą kartu“, globalizacijos sąlygomis nustoja galios. Bandyti jį gaivinti, kaip norėtų kai kurios tradicionalistiškai nusiteikusios grupuotės, yra beprasmiška arba baigsis žmonių prievartavimu.
Nes toli gražu ne visi žmonės, nuo šiol priimantys sprendimus individualistiškai, matys priežastis, dėl kurių jie turėtų paklusti būtent šiems iš praėjusių laikų gaivinamiems autoritetams. Globalizacijos sąlygomis žmogus susiduria ne su vienu ar trimis autoritetais, tarpusavyje sudarančiais įvairių konsteliacijų (kaip kad buvo, sakykim, XIX–XX a. sandūroje su nacijos, krikščionybės ar marksizmo doktrinomis), o su šimtais.
Globalizacijos sąlygomis vyksta ne tik žmonių, bet ir autoritetų atomizacija. Šimtai autoritetų tarpusavyje konkuruoja, manipuliuodami technologiškai valdomais informacijos srautais ir taip medžiodami paskiras galvas – mūsų laikų žmones individualistus. Žmonės renkasi savus autoritetus pagal jų skleidžiamo informacinio srauto įtaką, manipuliacijos smegenimis, paviršinėmis emocijomis ir troškimais stiprumą, bet todėl juos gali greitai keisti. Globalizacijos sąlygomis individualizmas nušluoja vienatinį autoritetą ir sukuria sąlygas daugybinių autoritetų chaosui – daugybės informacinių srautų sklaidai ir visuotinei žmonių manipuliacijai. Norint, kad vienas autoritetas nurungtų kitą ilgam laikui, jam reikia pasiekti, kad jo skleidžiamas informacinis srautas vėl taptų vienintelis.
Bet tam reikia apriboti demokratiją, žiniasklaidos ir sąžinės laisvę, internetą, atitinkamai koreguoti teisines normas. Bandymai gaivinti senąją autoriteto padėtį globalizacijos sąlygomis sutampa su demokratijos ribojimais ar jos atsisakymu. Kai kurios šalys kukliai (Lenkija, Vengrija), ryžtingai (Turkija, Rusija, Kinija) arba drastiškai (Šiaurės Korėja) eina šiuo keliu (bet kiek toli jos nueis, šiuolaikinių technologijų galimybių kuriamomis sąlygomis? Kas bus, kilus tarpusavio konfliktams?) Nelinkėsiu šioms šalims sėkmės, kadangi gyvenimas jose neatitinka laisvo žmogaus dvasinių poreikių.
Be abejo, šių poreikių neatitinka ir prieš tai minėta situacija – manipuliacija individais, formuojanti vartotojų ir paklusniųjų masę. Paskirus individus, jeigu tik jie mąsto paviršutiniškai, lengva valdyti. Taigi, individualizmas veda į diktatūrą – arba į „švelniau“ išgyvenamą manipuliaciją smegenimis, arba į brutalų politinį diktatą. Tačiau kaip ir globalizacija, taip ir individualizmas turi savo dvasinę pusę. Šiandien žmogus yra pats sau autoritetas. Ir tai yra labai gerai. Nes sunkių, visą visuomenę savo moralinėmis galiomis valdančių autoritetų griūtis sukuria sąlygas įsiklausyti į save patį, savo vidinį balsą, savo tikrąjį fundamentalųjį Aš, pažvelgti į tikrovę savomis akimis, gyventi pačiam. Tai nėra lengva, nes, griuvus išoriniam nacionaliniam ar religiniam autoritetui, reikia išvengti jo pakaitalo – tūkstančių autoritetų bandymų manipuliuoti mūsų paviršutiniškais protais ir emocijomis.
Bet jeigu žmogui, atsikračiusiam visų autoritetų, pavyksta užčiuopti savo vidinę tiesą, atomizacija baigiasi – toks žmogus yra atviras kitiems žmonėms, ieško jų draugijos ir kuria bendruomenes, kuriose kristalizuojasi naujo pobūdžio vienijantis autoritetas. Tik vykstant šiam procesui, galime tikėtis autentiško tautos ir religijos atgimimo, paremto iš mūsų vidaus ateinančio autoriteto, o ne mus telkiančio tik išoriškai. Ryšys su istorija, atmintis, išoriniai autoritetai neišnyks. Bet jie turės būti ratifikuojami iš žmonių vidaus, įtraukti į gyvą, o ne schematiškai sukonstruotą kolektyvinę atmintį.
Didžiausia teigiama individualizmo pasekmė – į žmogaus ir autoriteto žaismą įsismelkia vidinės laisvės principas, individualumo momentas, telkimasis į bendruomenę iš gilesnio dvasinio impulso nei autoritarinė kolektyvo konstravimo logika. Globalizacija ir individualizmas – tai vieno išorinio autoriteto mirtis, pažadinusi tūkstančius autoritetų iškamšų. Jiems pasiduoti – tai vėl vergauti, kad ir lakstant nuo vieno prie kito.
Bet globalizacija ir individualizmas – tai taip pat vidinio autoriteto pasirodymas. Jį išgirsti galima tik puoselėjant vidinę laisvę. Ateitis parodys, kaip šis vidinis autoritetas kristalizuosis, ar ir kokį socialinį poveikį jis turės, ar globalizacija lems ne tik technologinę, bet ir dvasinę žmonijos vienybę. Didžio mokslininko jėzuito Teilhard‘o de Chardin‘o mintys apie noosferą galbūt yra pranašiškos. Tačiau reziumuokime Friedricho Nietzsche‘s žodžiais: „Dievas mirė“. Šio sparnuoto pasakymo komentatoriai dažniausiai pamiršta paminėti, kad pats F. Nietzsche jį tikslino taip: „Dievo paneigimas: iš tiesų, tik moralinis (moralizuojantis, tradicionalistinis, stabas, – P. A.) Dievas yra paneigtas.“ M. Heideggeris tęsia: „Taigi Dievas nemirė. Nes jo dieviškumas gyvena“ (Heidegger, Denkerfahrungen, 1983, p. 85–86).
Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas. Komentaras skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“ ir publikuotas portale bernardinai.lt