Šių metų vasario 16 d., Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Rita Žukauskienė buvo apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už išskirtinius nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, plėtojant mokslo tarptautiškumą, ugdant jaunųjų mokslininkų kartą bei skleidžiant mokslo rezultatus.

Raidos psichologijos profesorė, dr. R. Žukauskienė yra daugiau kaip 260 mokslinių publikacijų autorė, iš jų – 5 vadovėliai ir 75 straipsniai, referuojami tarptautinėse duomenų bazėse. Profesorė jau daugiau nei 20 metų dėsto ir atlieka mokslinius tyrimus Mykolo Romerio universitete, taip pat nuolat bendradarbiauja su užsienio šalių mokslininkais. Profesorė savo karjeroje daug dėmesio skyrė raidos psichologijos tyrimams, ypač analizuodama jaunimo pozityvią raidą.

Lietuvių vaikai – agresyviausi pasaulyje?

1998 m. apsigynusi disertaciją „Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvaus elgesio ypatumai“, paklausta, kodėl pasirinko būtent tokią temą, profesorė pabrėžia, kad „tuo metu tiesiog buvo aktualus vaikų agresyvus elgesys, todėl sukėlė daug klausimų: iš kur atsiranda šis elgesys, ką galima daryti, kad jį keisti, ir kiek Lietuvos vaikai iš tikrųjų yra linkę į agresiją. Vienu metu netgi sklandė gandas, kad Lietuvos vaikai yra agresyviausi pasaulyje, bet tai buvo netiesa, kadangi naudota netinkama metodologija atliekant apklausas.“

Kodėl tėvai sukelia tam tikrą maištą paaugliuose?

Profesorės knyga „Raidos psichologija: integruotas požiūris“, kuri buvo perleista daugiau nei dešimt kartų, šiandien yra nepamainomas vadovėlis ne tik būsimiems psichologams, bet ir mokytojams ar jauniems tėvams. Paklausta, ar galėtų duoti patarimą tėvams, kurie vargsta su problematiškais vaikais ar paaugliais, profesorė sako, kad „nėra vieno recepto, kuris gali būti tinkamas visiems vaikams. Sakysim, jūs kalbat apie tuos sunkius paauglius, aš manau, kad reikia kalbėti apie tėvus, kurie nesupranta ir nesusikalba su savo vaikais paaugliais, manydami, kad paauglys turi pasikeisti tam, kad jis suprastų, ko tėvai iš jo nori. Dažnai suaugę perkelia savo atsakomybę paaugliui ir sukelia tam tikrą maištą paaugliuose, nes neįvertina paauglių išaugusių gebėjimų. Šiame amžiuje paaugliui reikia pagarbos, reikia bandyti suprasti tą savo paauglį, o ne kažkokių labai griežtų rėmų.“

Kalbėdama apie mažus vaikus, profesorė teigia, kad „visai ko kito reikia vaikui iki vienerių metų –saugumo. Vaikas suformuoja saugumo jausmą iki vienerių metų, kai patenkinami jo būtini poreikiai, tačiau, jeigu vaikas išeina iš tų pirmų metų su nesaugumo jausmu, tai atsiliepia vėliau suaugusių santykiuose. Bet suaugęs žmogus tampa pats atsakingas už savo gyvenimą ir turi pats imtis žingsnių tam, kad padėtų sau išsispręsti vidinius konfliktus ir tam, kad jis jų neperkeltų savo vaikams.“

Paaugliai geresni negu visuomenė yra linkusi galvoti?

2013 metais prof. dr. R. Žukauskienė buvo apdovanota Lietuvos mokslo premija už vaikų psichologinės gerovės tyrimus. Pati profesorė psichologinę gerovę apibūdina kaip būseną, kuri „yra daugialypis ir daugiamatis darinys, apimantis bendrą individo laimę, pasitenkinimą gyvenimu, psichinę ir emocinę sveikatą. Tai apima pagrindinius komponentus, tokius kaip teigiamos emocijos, savarankiškumas, teigiami santykiai, žemas neigiamų emocijų lygis, gyvenimo tikslas, pasitenkinimas gyvenimu ir asmeninis augimas.“

Analizuodama pozityvią jaunimo raidą kartu su kolegomis knygoje „Pozityvi jaunimo raida Lietuvoje“, profesorė tyrinėjo, kaip funkcionuoja jaunimas Lietuvoje: „žiūrėjome, kokios kompetencijos leidžia žmogui būti pilnaverčiu visuomenės dalyviu ir pasiekti tam tikrą psichologinę gerovę. Tyrinėdami paauglius radome, kad mūsų paaugliai pasižymi tikrai dideliu pozityviu elgesiu, geromis kompetencijomis ir dažnai yra geresni negu visuomenė yra linkusi galvoti. Jie puikiausiai funkcionuoja, savanoriauja, yra pilietiški ir įsijungę į iniciatyvas. Tad pozityvus funkcionavimas iš tikrųjų yra pakankamai stipriai išreikštas“.

Paklausta, nuo ko priklauso psichologinė gerovė, profesorė pateikė išsamią nuomonę:

„Jeigu šeimoje vaikas vaikystėje jaučiasi saugus, jeigu atsižvelgiama į jo poreikius, jis yra lavinamas saugioje aplinkoje, tai jis turi galimybę augti kaip sveika, stipri asmenybė. Bent jau ikimokykliniame amžiuje pagrindus padeda šeima, tačiau žmogus yra ir pats atsakingas už savo gyvenimą, už tai, kiek save lavina. Prie psichologinės gerovės labai prisideda ekonominė šalies situacija. Tad, jeigu prisiminsime nepriklausomybės pirmus metus, kai buvo ekonominė krizė, tuo metu klestėjo nusikalstamumas, žmonės nesijautė saugūs, todėl ir vertybės buvo visai kitokios. Tuo metu į aukštąsias mokyklas krito stojimas, kadangi žmonės manė, kad Gariūnuose užsidirbs greičiau ir to aukštojo mokslo jiems nereikia. Užsienio kolegos klausdavo, ar jūsų jaunimas jau grįžo į universitetus, nes tai buvo valstybės sveikimo požymis. Nuo ekonominės situacijos labai stipriai priklauso žmonių vertybės, nuostatos, tai, ką jie daro su savo gyvenimu, todėl visa, kas vyksta valstybėje tiesiogiai mums atsiliepia. Jeigu žmogus saugiai jaučiasi savoje šalyje, tai tada jis gali skirti jėgų savęs lavinimui“ – teigia profesorė.

Kas leidžia prognozuoti, kad mergaitė bus linkusi į profesinę karjerą?

Tarp įvairių profesorės tyrimų galima surasti ir moterų psichologinės gerovės temą. 2003 m. kartu su Jurgita Šakalyte išleistoje knygoje „Moterų profesinė karjera“, prof. dr. R. Žukauskienė kalba apie vadovaujančias pozicijas užimančių moterų psichologinę gerovę. Tyrinėjant veiksnius, atėjusius iš vaikystės, kurie leidžia prognozuoti, kad moteris bus linkusi į profesinę karjerą ir į vadovaujančias pareigas, profesorė priėjo tokią išvadą: „Pasirodo, kad stipriausias veiksnys buvo tai, kad tėtis priimdavo savo dukrą į vyriškas pramogas: kartu žiūrėti krepšinį, eiti į žvejybą ar panašiai. O tai yra labai svarbu, kadangi tėtis parodo platesnį vaidmenų modelį, negu tarkim tas mergaitiškas stereotipas žaisti lėlėmis. Kadangi vyrai labiau linkę į karjerą, tokiu būdu tėtis tarsi įveda savo dukrą į vyrišką pasaulį“.

Šiuo metu prof. dr. R. Žukauskienė vykdo vienintelius Lietuvoje aplinkos psichologijos tyrimus kartu su jaunais mokslininkais. Pokalbyje ji dalinasi nauja tyrimų tema, aptardama ekologinį nerimą Lietuvoje.

Ekologinis nerimas trukdo žmogui normaliai funkcionuoti

Profesorė teigia, kad domėtis aplinkos psichologija ją pastūmėjo jauna mokslininkė dr. Audra Balundė, o taip pat ir „asmeninis noras prisidėti prie to, kad pasaulis būtų gražesnis ir tvaresnis.“   

„Aplinkos psichologija yra psichologijos šaka, kuri bando rasti paaiškinimą, kodėl žmonės elgiasi arba nesielgia aplinkai draugišku būdu t. y. rūšiuoja, nenaudoja be reikalo resursų. Tai yra ypač susiję su ekologine krize, kurią išgyvena pasaulis – klimato atšilimas, tirpstantys ledynai, todėl savo tyrimu bandome suprasti, kas įtakoja žmonių elgseną. O supratus, kas įtakoja tokią elgseną, tada galima bandyti ją keisti“. Profesorė pažymi, kad ši psichologijos šaka yra pakankamai stipriai išplėtota užsienio šalyse, tačiau Lietuvoje šios krypties tyrimai pradėti visai neseniai.

Profesorė su savo komanda pradeda ekologinio nerimo tyrimą Lietuvoje: „Norime sužinoti, kiek ekologinis nerimas yra paplitęs Lietuvoje. Nerimas apskritai gali kilti dėl įvairių priežasčių - dėl egzamino ar dėl vaikų ateities, o ekologinis nerimas yra susijęs su mūsų gyvenamąja aplinka. Tai žmogaus išgyvenamas stresas ir jaučiamos sunkios emocijos dėl blogėjančios žemės ekologinės situacijos. Šiandien yra šeimų, kurios nenori turėti vaikų, nes nenorima leisti vaikų į šitą baisų užterštą pasaulį. Ekologinio nerimo paveiktas žmogus nemato prasmės užsiiminėti tam tikra veikla dėl grėsmių, susijusių su užterštumu ar stichinėmis katastrofomis“. Profesorės teigimu, „ekologinis nerimas gali trukdyti žmogui normaliai funkcionuoti, bet galbūt jis gali paskatinti žmones atsakingiau elgtis, todėl mes bandysime visa tai suprasti“.

Profesorė kartu su MRU jaunais mokslininkais prisideda prie inovacinių psichologijos tyrimų plėtojimo Lietuvoje ir garsina universiteto vardą tarptautiniu mastu, rengiant publikacijas su užsienio mokslininkais bei ruošiant naujų mokslininkų kartą – ji vadovavo vienuolikai doktorantų, o viena iš jų, dr. Audra Balundė, mielai dalinasi mintimis apie profesorę: „Labai vertinu, kad profesorė nuo pat pirmųjų savaičių doktorantūroje skatino tarptautiškumą: vykti stažuotis į aukšto lygio mokslo institucijas užsienyje. Tai sustiprino mano mokslines kompetencijas ir atvėrė itin plačias karjeros galimybes.“