Naujienos

25 gegužės, 2020
Mykolas Simas Poškus Kaip išmokti mylėti gamtą?
Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas

Natūralios aplinkos apsauga bei taršos mažinimas yra tikslai, kurių siekia visos išsivysčiusios pasaulio valstybės, tarp jų – ir Lietuva. Lietuvių širdyse gamta vaidina ypatingą vaidmenį: mes prigimtinai mylime savo girias, miškus, upes, ežerus ir pelkes. Vieniems tai vietos poilsiui, kitiems – žygiams, tretiems – vietos stebėti paukščius ar ieškoti retų augalų. Vienaip ar kitaip, visų mūsų gyvenimuose natūrali aplinka, žalios erdvės ir apskritai gamta vaidina svarbų vaidmenį. 

Todėl suprantama, kad nė vienas iš mūsų nepasisakytų už taršos didinimą ir gamtos niokojimą. Nepaisant mūsų meilės gamtai, ne visi gyvename tokį gyvenimą, kuris prisideda prie gamtos tausojimo ar taršos mažinimo. Dažnas iš mūsų retai susimąsto, kaip kasdieniai poelgiai gali paveikti natūralią aplinką, kaip mūsų įpročiai prisideda ar trukdo gamtos išsaugojimui. Tai yra gana natūralu, nes mes, žmonės, nesame pratę mąstyti globaliai, mums sunku suvokti, kaip atliekos ar suvartojama energija veikia visą ekosistemą, kaip mūsų menkas indėlis gali išvirsti į teigiamas ar neigiamas pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. 
 
Esu vienas iš tų gamtosaugininkų, kurie mano, kad su šia realybe reikėtų susitaikyti ir ieškoti būdų, kaip gamtą tausoti išnaudojant įgimtas žmonių elgesio tendencijas, o ne eiti prieš jas mėginant žmones įtikinėti keistis. 
Visiškai nerealu pakeisti per 50 tūkstančių metų modernaus žmogaus evoliucijos susiformavusias elgesio tendencijas ir įpročius vos per keletą metų ar dešimtmečių. Mes nestokojame rūpesčio ir meilės gamtai. Mes stokojame aplinkos bei infrastruktūros, kuri mus nukreiptų tinkamo elgesio link. Mano kolegų ir mano paties atliekami tyrimai tiek tarp Lietuvos suaugusiųjų, tiek tarp jaunuolių, nuosekliai rodo, kad asmeniniai įpročiai bei elgesio įgalinimas, o taip pat ir mūsų suvokimas apie tai, koks elgesys yra paplitęs tarp mums svarbių žmonių, labiausiai formuoja mūsų gamtai draugišką elgesį. 
 
Jei tausoti gamtą yra lengva, jei tai yra lengviau, nei ją žaloti, tuomet mes ją ir tausosime ir šis elgesys taps visuotine norma. Natūralu, kad kyla klausimas – kaip užtikrinti, kad gamtai draugiški elgesiai taptų nauja norma? Visų pirma, tam reikia įgalinančios infrastruktūros. Lietuvoje egzistuojanti depozito sistema ir jos stulbinanti sėkmė rodo, kad sudarius paskatą rūšiuoti atliekas – rūšiavimas tampa daug efektyvesniu. Šios strategijos derėtų laikytis skatinant ir kitus gamtai draugiškus elgesius, transformuojant juos į lengvais ir naudingais pačiam asmeniui. Žmogus turi pajusti savo elgesio pasekmes čia ir dabar, nesvarbu, tos pasekmės bus teigiamos ar neigiamos. 
 
Tiesa, svarbu suvokti takoskyrą tarp logiškų elgesio pasekmių, ir, tarkim, supratus, kad gamtai žalingas elgesys tiesiog kainuoja per brangiai. Nemokėdami už vienkartinę pakuotę turime galimybę rinktis mums naudingesnį variantą, kuris yra ir gamtos tausojimas, ir taupymas. Taigi laimime tiek mes, tiek gamta. Jei vartotojas tik informuojamas, kad kai kurie produktai ar prekės yra žalingi, todėl jiems yra taikomas akcizas, tai atitolina pasekmių suvokimą ir atima iš asmens galimybę čia ir dabar įsisąmoninti savo elgesio pasekmes. Ekonomine prasme, situacijos gali būti lygiavertės, tačiau mūsų reakcija į jas būtų skirtinga. Žmonės yra emocionalios būtybės, todėl galvoja apie savo elgesį ir sukeltas konkrečias pasekmes tik šią akimirką. Žmogaus smegenys kiekvieną akimirką dirba labai intensyviai – reguliuoja mūsų organizmą ir jo funkcijas, o sąmoningam elgesiui ir dėmesiui reikia papildomų pastangų. Kai mums sunižta koja – mes negalvodami ją pasikasome, mūsų organizmas tai padaro už mus. Eidami negalvojame, kaip statyti kojas. 
 
Dažnai mūsų elgesiai yra automatiniai, mes išsirenkame būtent tuos elgesių modelius, kurie yra prieinami ir lengvi. Ne išimtis ir gamtai draugiški elgesiai, kurie mums tampa automatiniais, kai jie yra įgalinami. Rūšiavimo konteineriai mums signalizuoja, kad iš mūsų tikimasi rūšiavimo, todėl mes labiau linkę tai daryti. Pėsčiųjų takas per mišką mums sufleruoja, kad ten automobiliu važiuoti nevalia – todėl einame pėsčiomis. Jei mieste nesitikime rasti parkavimo vietos – važiuojame viešuoju transportu. Kitaip tariant, mes išsirenkame tuos elgesius, kurie yra tarsi užprogramuoti mūsų aplinkoje. 
 
Jei per Vilniaus centrą eitų šešiolikos juostų greitkelis, tai tikrai nesumažintų spūsčių, o tik pagausintų automobilių skaičių gatvėse, nes infrastruktūra siunčiu piliečiui žinutę, kokio elgesio iš jo tikimasi. Ir priešinga situacija - jei miesto centre eismas yra uždraustas – mes ten keliaujame pėsčiomis ar dviračiu. Žmonės elgsis taip, kaip diktuoja jų aplinkos sukuriami elgesio scenarijai – tai gausiai literatūroje aprašytas faktas, kuris, deja, nėra efektyviai išnaudojamas miesto vystymo procese ar gamtai draugiško elgesio skatinimui. 
 
Nors dalis mano kolegų laikosi priešingos nuomonės, aš manau, kad pakankamo kiekio žmonių nepavyks pakeisti ir motyvuoti jų gamtosauginėmis vertybėmis bei tauriais idealais. Žmonės nėra linkę keistis, todėl naudingiau efektyviai planuoti savo miestų erdves ir su kasdieniais taršiais elgesiais susijusią infrastruktūrą, visų pirma, dėmesį skirdami norimų elgesių įgalinimui.
Tieskime dviračių takus (o ne nubrėžkime liniją ant šaligatvio ir užbaikime taką laiptais, tarsi pokštaudami); paverskime daugiau miesto kelių pėsčiųjų bei dviračių takais (ir pasistenkime jų neužstatyti restorano staliukais); nestatykime gausybės parkavimo aikštelių ir netieskime absurdiškai plačių kelių vietose, kur norime sumažinti automobilių srautą; plėskime depozito sistemą įtraukdami daugiau rūšiuotinų pakuočių, ne tik nuo gėrimų, bet ir nuo kitų prekių; nekurkime naujų neapčiuopiamos paskirties mokesčių, bet susiekime taršią veiklą su jos logiškomis pasekmėmis, kur teršėjas susimoka čia ir dabar; įgalinkime žmones elgtis gamtai draugiškai būdu (o ne pastatykime vieną rūšiavimo konteinerį keliems namams ir niekada jo neprižiūrėkime). 
 
Dalai Lama yra pasakęs, kad tikri pokyčiai kyla iš vidaus. Nejauku jam prieštarauti, tačiau gamtai draugiško elgesio pokyčiai kyla iš infrastruktūros ir mūsų aplinkos – tai rodo tiek Lietuvoje, tiek svetur atliekami tyrimai. Taigi, nustokime svajoti ir priimkime įrodymais grįstus sprendimus – juk tai nėra taip sudėtinga. 
Dr. Mykolas Simas Poškus yra Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas MRU vykdomame mokslo projekte „Elkis tvariai: psichologiniai aplinką tausojančio elgesio mechanizmai.” Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant aukšto lygio MTEP projektus“.