Naujienos

25 kovo, 2019
Mindaugas Kiškis. Europos kūrybiškumas ir skaitmeninė ekonomika – autorių teisių nomenklatūros įkaitas
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Anksčiau esu rašęs apie ES autorių teisių reformą, kuri po demokratijos parodija virtusių trišalių derybų keitėsi minimaliai. Reforma toliau buldozeriu stumiama baigiančių savo kadenciją eurobiurokratų ir dėl jos Europos Parlamentas galutinai balsuos jau po kelių dienų – kovo 26 dieną.
Pats šios reformos vadinimas autorių teisių reforma yra tikrų autorių ir visuomenės kvailinimas. Teisingesnis jos pavadinimas yra skaitmeninių nevykėlių gelbėjimas Europos kūrybiškumo ir vartotojų sąskaita. Priminsiu, pagrindiniai reformos akcentai yra šie: 3 str. – dar griežčiau ribojama prieiga prie autorių teisėmis saugomo turinio (galimybių gauti tekstus ir duomenis), jeigu esate paprastas pilietis ar verslininkas; 11 str. – nustatomos naujos teisės, skirtos žiniasklaidos pranešimų ir publikacijų apsaugai nuo skaitmeninio naudojimo. Šios teisės suteikiamos spaudos publikacijų leidėjams (bet ne autoriams!) ir galioja 20 metų. Šių teisių pagrindu numatoma rinkti „teisingą atlyginimą“. Kitais žodžiais tariant nustatomi nauji mokesčiai; 13 str. – įteisinama cenzūra, kad užtikrinti, jog mes – vartotojai – net ir netyčia neįžengtume į autorių teisių žemvaldžių (skaitmeninių nevykėlių) valdas.
 
Skaitmeniniai nevykėliai – tai XX amžiuje įstrigę, tačiau tą patį pajamų lygį bet kokia kaina bandantys išlaikyti arba jį didinti autorių teisių turėtojai – muzikos platintojai, leidybos ir žiniasklaidos konglomeratai, nomenklatūrinės kolektyvinio administravimo asociacijos ir kiti tarpininkai. Autorių teisių sistema, kaip ir visa intelektinės nuosavybės sistema, išgyvena krizę, kadangi ši sistema nepritaikyta reguliuoti elektroninio turinio civilinei apyvartai. Ją reformuoti reikia, tačiau pirmiausia reikia teisingai suprati jos paskirtį. Klasikinės intelektinės nuosavybės sistemos tikslas (t. y. priežastis, kodėl ji visame pasaulyje priimta kaip kūrybos/inovacijų skatinimo įrankis) yra atlyginti tik už kūrybą, kuri turi paklausą laisvoje rinkoje.
 
Jeigu kūryba niekam nereikalinga ir bevertė, tai turėkis savo autorių teises, bet ne kokį nors finansinį atlyginimą už tai. Visos problemos prasideda, kai autorių teises pradeda reguliuoti patys jų turėtojai (ypač juos atstovaujantys tarpininkai), o viršenybę pradeda imti paprasčiausias godumas, o ne kūrybos skatinimo siekis. Kam ta laisva rinka ir neprognozuojami vartotojai, jeigu galime reikalauti „teisingo atlyginimo“ tiesiog iš visų vartotojų vien už autorių teisių turėjimą?!
 
Taip į laisvą rinką fokusuota autorių teisių sistema Europoje palaipsniui tapo iš esmės sovietine-nomenklatūrine mokesčių mokėtojų pinigų įsisavinimo (ar geriausiu atveju perskirstymo) schema. Teisingiems autoriams ir jų nomenklatūriniams prižiūrėtojams-vadybininkams Sovietų Sąjungos „autorių teisių“ sistema buvo aukso amžius, bet prie ko tas privedė mes žinome. Rezultatas yra kūrybos ir jos komercinimo stagnacija Europoje. Valstybės, kuriose autorių teisių politika neturi minėtų savybių ir yra atvira – JAV ir Azijos valstybės – vis labiau tolsta nuo Europos kūrybinės ekonomikos prasme.
 
Paklausite, o kaip gi su rimtąja kūryba, kurios šiuolaikiniai vartotojai dar negali įvertinti. Tokia kūryba kaip ir prieš šimtus metų yra remiama ir viešais, ir privačiais resursais – stipendijomis, premijomis, grantais ir pan.
Kadangi skirtingai nei daugumai europiečių, mums Lietuvoje teko patirti sovietmetį, tai galime įvardinti ir sovietinės autorių teisių schemos požymius. Tokiai schemai būdinga nusavinti autoriaus teises, tačiau nepamirštama pamojuoti autorių vėliava. Užsiimti priverstine kolektyvizacija, kai iš individualaus autoriaus atimtos teisės spręsti komercinimą esminėse srityse. Finansuoti ne faktinių kūrybos vartotojų, o mokesčių mokėtojų lėšomis. Susifokusuoti į mechaninį lėšų perskirstymą, o ne atlyginimą už konkretų naudojimą. Piniginės išmokos ir privilegijos autoriams atsieti nuo kūrybos rinkos vertės. Pajamos gauti ne už konkretų kūrybos naudojimą, o už menamą galimybę pasinaudoti kūryba.
 
Sovietinei autorių teisių politikai buvo būdinga stagnacija, kai neieškoma naujų būdų komercinti kūrybą, tačiau siekiama bet kokia kaina išlaikyti pajamas. Vyravo draudimai ir ribojimai, tarkim, autorių teisių išimtys (kitoks nei teisių turėtojų leidžiamas kūrybos panaudojimas), ribojamos baigtiniu sąrašu, o viskas, kas nepatenka į sąrašą, prilyginama autorių teisių pažeidimui.
 
Ši sistema pasižymėjo neskaidrumu, atskaitomybės nebuvimu ir kategorišku ideologizavimu visiems kritikams klijuojant anti-autorių ir „piratavimo draugų“ etiketes. Tokioms mažoms šalims kaip Lietuva būdingi ir kiti iškraipymai. Pavyzdžiui, pasisavinamos teisės į kūrybą, finansuotą viešaisiais resursais. Štai mokesčių mokėtojų finansuojamas Kino fondas gausiai dalina milijonines lėšas filmų kūrimui, tačiau negauna jokių teisių į galutinį produktą.Nesakau, kad fondas turėtų siekti pelno, tačiau kodėl jis negalėtų gauti bent jau dalies, iš kurios finansuotų naują kūrybą? Parodykite man tokį dosnų privatų investuotoją, kuris atsisakytų bet kokių teisių į investicijų objektą? Kodėl viešas investuotojas (mokesčių mokėtojai) turi jų atsisakyti ir dar finansuoti investicijų objekto vartojimą?
Autorinė nomenklatūra yra absoliučiai nesuinteresuota kūrybos plėtra, nes ji, visų pirma, reiškia konkurenciją jiems patiems.
 
Jų interesas yra išlaikyti stabilais pajamas, arba dar geriau – jas padidinti. O jei jų kūrybos niekam nebereikia – pasinaudojant vis dar turimais resursais ir istoriniu autoritetu stumti autorių teisių reformas ir reikalauti „teisingo atlyginimo“. Būtent tai ir vyksta ES. Lietuva šiame kontekste yra tik uoli prancūzų ir vokiečių autorinės nomenklatūros pritarėja. Skirtingai nei Estija, kuri jau beveik įprasta visais klausimais susijusiais su kūrybiškumu ir inovacijomis užima kitą poziciją. Estija išsiskiria ir kūrybiškumu, ir skaitmeninės ekonomikos plėtra, kadangi skirtingai nuo Lietuvos ir daugelio senosios ES šalių, autorių teisių politika Estijoje yra ne nomenklatūrinė.
Ką gi daryti, kad Lietuvoje ir Europoje autorių teisės susigrąžintų savo autentišką vaidmenį – skatintų kūrybiškumą ir naujus kūrybos komercinimo verslus?
 
Štai keli pasiūlymai: • Autorių teisių politikoje reikia realių reformų, bet ją turi formuoti ne sovietinė karta – pvz. Lietuvoje autorių teisių politiką vienasmeniškai jau daugiau kaip 30 metų formuoja tos pačios sudėties Kultūros ministerijos Autorių teisių skyrius. Ar buvo per tą laiką kūrybos ir inovacijų proveržių?
Spręskite patys.
• Skaitmeninio turinio sprendimus turi priimti ne analoginė karta, kuriai svetimos skaitmeninės technologijos (tokių pavyzdžių apstu senojoje Europoje, pvz. kai kurie ESTT (CJEU) sprendimai tiesiog dvelkia priešiškumu internetui ir technologijoms).
• Autorių teisių politiką turi formuoti visi skaitmeninio turinio ekonomikos dalyviai, o ne vien teisių turėtojai/tarpininkai, kurie nesugebėjo prisitaikyti prie skaitmeninės ekonomikos. • Turi būti atsižvelgta į naujos kartos (skaitmeninio turinio) kūrėjų ar juo labiau vartotojų-kūrėjų balsą. Konkrečios ir skubios reformos, kurių labiausiai reikia:
• Pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų esame ir skaitmeninio turinio kūrėjas, ir skaitmeninio turinio vartotojas;
• Niekas nesukuriama tuščiame lape, todėl kūrėjams-vartotojams turi būti grąžintos realios autorių teisių išimtys;
• Autorių teisių išimčių ribojimas kai tą daro teisių savininkas turėtų sąlygoti automatinį autorių teisių apsaugos ribojimą;
• Turi būti įgalintas individualus teisių administravimas;
• Turi būti uždraustas geoblokavimas ir kiti dirbtiniai skaitmeninio turinio barjerai;
• Būtina apriboti grobuoniškas turinio komercinimo praktikas (pvz. didžiųjų skaitmeninio turinio platformų (pvz. „Apple“) monopolis, neskaidrus atlyginimo paskirstymas ir t.t.);
• Vartotojų ir mokesčių mokėtojų mokamas atlyginimas tarpininkams turi būti eliminuotas; jis gali būti pakeistas įstatyminiu autoriniu atlyginimu už konkretų turinio panaudojimą ir teikiamas tik originaliems autoriams;
• Autorių teisių sistema turi apsivalyti nuo tarpininkų viršenybės, t. y. tarpininkai neturėtų turėti papildomų teisių ir apsaugų tik todėl, kad jų verslo objektas yra autorių teisėmis saugomas turinys. Prioritetas turi grįžti autoriams ir jų naujai kūrybai.
 
Technologinės transformacijos kontekste neneigiu kūrybiniam sektoriui tenkančio iššūkio ir problemų, tokių kaip piratavimas ar vyresnės kartos autorių socialinės apsaugos. Tačiau šiems iššūkiams ir problemoms spręsti yra kitos priemonės nei autorių teisių nomenklatūrizavimas naujos kūrybos ir vartotojų sąskaita. Kai kurias problemas sprendžia pati kūryba. Štai neteisėto statinio kūrinio (filmų, knygų) kopijavimo problemą – šio turinio dinamizavimas (vartotojo, skaitytojo pavertimas veikėju). Dinamizuoto turinio kopijavimas tampa beprasmis, nes kopija eliminuoja vartotojo dalyvavimą.
 
Socialinius iššūkius galima įveikti dar kitais būdais, pavyzdžiui, kūrybiniams darbuotojams užtikrinus socialines garantijas, suteikus valstybines premijas ir pan. Svarbu, kad šios priemonės nebūtų iškreiptos – netaptų nusenusios kūrybinės nomenklatūros lesyklėle (jos turi būti griežtai atskirtos nuo teisių atstovavimo, kolektyvinio administravimo ir pan.). Nors autorių teisių klausimai atrodo sudėtingi, tolimi ir nesusiję su kasdieniu gyvenimu, tačiau skaitmeninėje vartotojų, kūrėjų ekonomikoje jie tikrai liečia mus visus, ypač jaunąją kartą. Istorijoje daug pavyzdžių, kuo baigėsi bandymai išlaikyti įtaką ir pajamas fundamentalių socio-technologinių transformacijų kontekste. Ar susitaikysime su tuo?
Mindaugas Kiškis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.