Mantas Bileišis. 600 mln. eurų klausimas: kodėl taupymas kainuoja? - MRU
Naujienos

29 birželio, 2017
Mantas Bileišis. 600 mln. eurų klausimas: kodėl taupymas kainuoja?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Studijų metais vienas mano bičiulis labai mėgo alų, ko gero, labiau nei derėtų. Ir dar jis buvo uolus nuolaidų medžiotojas. Alus tada kainavo apie 1 litą 80 centų, o jis rasdavo šio gėrimo už 1 litą 50 centrų. Nusipirkdavo 200 butelių ir gerdamas alų labai didžiuodavosi, kad su kiekvienu buteliu sutaupo 30 centų. Dažną rytą jį sutikdavau išvakarėse sutaupiusį kokius 2 litus.

Mano patarimas jam būdavo toks: „Pirk 100 butelių po 1 litą 80 centų, išgerk pusę tiek, tad viso mėnesio pabaigoje būsi sutaupęs ne 60, o 120 litų ir dovanų (!) dar gausi rytais neskaudančią galvą.“ Šis mūsų pokalbis – seno rinkodaros specialistų triuko rezultatas. Kai perki ką nors su nuolaida, nebūtinai taupai – gali būti, kad išmeti pinigus nereikalingam daiktui. Bet ne apie alų ar jo reikalingumą ir net ne apie rinkodarą noriu pakalbėti.

Noriu iškelti klausimą – ar nėra taip, kad jau vykstančios ir mūsų dar laukiančios naujosios valdžios reformos vis dėlto yra nuolaida kažkam, ko mums galbūt visai nereikia. Ar nemanote, kad po pirmųjų Vyriausybės darbo mėnesių gerokai pasikeitė jos bendravimo su žiniasklaida stilius? Iš pradžių girdėjome itin daug premjero ir net Vyriausybės kanclerės kalbų apie svarbias idėjas ir didelius pokyčius.

Šie didieji planai turėjo būti „valstiečių“ pažangumo įrodymas ir tikra alternatyva ketvirtį amžiaus ministrų kabinetus formavusių sisteminių partijų – konservatorių ir socialdemokratų – darbams. Jų lyderių sąveika 1990–1992 metais ir sukūrė šiuolaikinę valstybės sandarą. Planai ir teiginiai buvo radikalūs, net konfrontuojantys. Piliečiams tai patinka. Jie jaučia, kad valdžioje esantys žmonės ne iki galo supranta daugumos gyventojų sunkumus. Tad šiek tiek skausmo ir gėdos – savotiškas malonumas. Kaip mėgo sakyti romėnai, liaudžiai reikia duonos ir žaidimų.

Tad nauja valdžia, kurios narių biografijų netemdė abejotini politiniai sprendimai, galėjo nevaržomi priekaištauti kolegoms Seime. Tačiau yra kitas romėniškas posakis: „Skaldyk ir valdyk!“ Atsargus politinis kalbėjimas, kaip žinoma nuo antikos laikų, yra svarbus, nes tai – priemonė vienyti draugus ir skaldyti priešus. Ir nors smagu per televiziją stebėti „gladiatorių kovas“, kai valdantieji skaldo draugus ir vienija priešus, regis, šis etapas artėja į pabaigą – vieningi priešai po truputį, bet nuosekliai ir sėkmingai pasiekia, kad valdžios reitingai mažėtų, o ir abejotinų politinių sprendimų krepšelis netruko prisipildyti.

Šiuo metu yra puiki proga paklausti, ar dabar, kai „valstiečiai“ jau nebėra atėję „iš anapus sistemos“, tikrai jie tokie jau pažangūs, ir ar tikrai jie yra alternatyva ketvirtį amžiaus vyriausybėms vadovavusioms vadinamosioms sisteminėms partijoms?

Didieji planai dabar perėjo į sprendimų priėmimo fazę – kai kur triukšmingiau, kai kur tyliau stebime alkoholio kontrolės, aukštojo mokslo sistemos, miškų urėdijų, valstybės tarnybos reformų ir LEAN vadybos metodikos diegimo valstybės institucijose, įstaigose ir įmonėse iniciatyvas. Alkoholio kontrolės reglamentavimą pakeitėme, bet, žadama, rudenį laukia antrasis raundas – pokyčiai dėl svaigalų pardavimo vietų.

Vyriausybės ir verslo atstovų sudaryta darbo grupė, pateikusi Seimui pasiūlymus dėl aukštojo mokslo reformos, gavo beveik viską, ko norėjo, išskyrus rokiruotę tarp Klaipėdos ir Kauno. Prieš kelias dienas sužinojome, jog Seimas, ko gero, iš esmės pritaria Vyriausybės reformai. Tiesiog vietoj Klaipėdos universiteto paliksime Vytauto Didžiojo universitetą, prie kurio jungtis mieliau norėtų kai kurių parlamentarų buvusios darbovietės – Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetai. O juk ir „valstiečių“ pirmininkas atstovauja ne Klaipėdoje, o Kaune esančiai apygardai.

Koks gi skirtumas, kur bus būstinė – jungimo aritmetinis rezultatas? Tas pats, tad Vyriausybė kokioje nors metų rodiklių lentelėje atrodys gražiai. Urėdijos, regis, vasarą dar liks, bet rudenį šis klausimas sugrįš su trenksmu. Bet yra sritis, kurioje kur kas tyliau, – tai LEAN vadybos metodikos diegimas ir valstybės tarnybos pertvarka. Jei ne viena kelių savaičių senumo žinelė – ministerijos iš turimų asignavimų turės sumesti 600 mln. eurų į reformų krepšelį.

Bet kam šie pinigai yra skirti, nežinia. Tai didžiulė suma, dėl jos panaudojimo turėtų netilti diskusijos, valstybės vadovai turėtų kviesti piliečius išreikšti nuomonę, kur pinigus dėti, ko ir kaip siekti. Diskutuoti reikėtų tol, kol dauguma piliečių sutars dėl pinigų panaudojimo būdų. Taip turėtų būti, jei dabartinė valdžia veiktų kitaip, nei tai darė sisteminės partijos. Bet taip nėra. Pinigai yra galia. Jie, įskaitant ir mano mokesčius, bus sutelkti vienose rankose. Bet kam jie bus panaudoti? LEAN diegti? Ar šis ministerijų „mokestis“ vėliau bus panaudotas joms pačioms sunaikinti, kitaip tariant, susimokėti už savo pačių egzekuciją? O gal tiesiog šie pinigai bus išleisti dar „tobulesniems valdymo tobulinimo“ projektams, kurių turėjome ir turime begales, – juos pasidalys vadinamieji ekspertai, konsultantai ir tyrėjai? O gal tai įvairialypio proveržio ir atgimimo pradžia? Tiesiog nežinome.

Tačiau neapleidžia nuojauta, kad už šiuos pinigus valdžia mums kurs ne skandinavišką rojų... Nors niekas neklausia, štai mano pasiūlymas, jei tie 600 mln. eurų nėra šiaip iš piršto laužtas skaičius. Jeigu tiek galima sutaupyti ir ministerijos galės toliau veikti, gal geriausia reforma būtų tuos pinigus padėti į Šveicarijos banką, o palūkanas naudoti gydytojų atlyginimams, studentų stipendijoms ir paramai skurstančioms šeimoms didinti? Kaip manote, ar tai nebūtų geresnis skurdo ir emigracijos problemos sprendimas nei LEAN?

Komentaras publikuotas portale lzinios.lt