„Įkvepiančias istorijas“ šį kartą pasakojame kartu su Mykolo Romerio universiteto Tarptautiškumo tarnybos vadove Audra Dargyte Burokiene. Šiame interviu sužinosime kada ir kaip Audra pamilo važiavimą dviračiu bei ką reiškia važiavimo dviračiu kultūra jos gyvenimui. 

“Pradžioje nerimavau, kaip aš važiuosiu, gal pavargsiu, kur persirengsiu, kur paliksiu dviratį, galiausiai – kaip bendradarbiai sureaguos. Vis dėlto, išsitraukiau savo seną, daugiau negu dvidešimties metų senumo dviratį iš sandėliuko, „nušluosčiau dulkes“ ir nuvažiavau..<..> Man, vis dėlto, svarbiausia yra gera savijauta, galimybė pajudėti po darbo dienos, „išvažinėti“ bet kokį nerimą ar stresą, kad iki grįžimo į namus palikčiau darbo rūpesčius kitai dienai.  ” 

 

Sakykite, Audra, galbūt atsimenate savo pirmąją pažintį su dviračiu? Ar iškart pamilote šią transporto priemonę jau vaikystėje?    

Su dviračiais draugauju nuo mokyklos laikų, tad ne visiškai nuo ankstyvos vaikystės, bet įsimylėjau važiavimą dviračiu iš karto, kai išmokau juo važiuoti. Pirmąjį dviratį „paveldėjau“ iš vyresniosios sesės gal penktoje klasėje, tad papildomų ratukų mokymuisi nebebuvo, teko mokytis paprastuoju būdu – sesė bėgo šalia ir prilaikė dviratį tol, kol galiausiai tiesiog nebesuspėjo taip greitai bėgti. Po keleto nelabai sėkmingų bandymų, tas nepaprastasis pusiausvyros pajautimas pagaliau atsirado ir nuo tada riedu. 

Kas būtent labiausiai patiko važiuojant dviračiu vaikystėje?   

Greičio ir laisvės pojūtis, vėjas, kedenantis plaukus (nors ir kaip banaliai tai skamba). Tai tiesiog buvo neatskiriama mokyklinių vasaros atostogų dalis, daugiabučio kiemo vaikų kasdienybės pramoga.    

Kada supratote, kad dviratis gali būti ne tik smagi laiko praleidimo priemonė, tačiau ir nuostabi transporto priemonė? Ar jau studijų metais dviratis buvo Jūsų pagrindinė transporto priemonė? 

Tiesą sakant, pagrindine transporto priemone man dviratis tapo per Covid-19 pandemiją. Visi prisimename, kiek baimės ir apribojimų buvo važiuoti viešuoju transportu. Balandžio pabaigoje man būtinai reikėjo nuvykti į universitetą per pusę valandos. Kaip tyčia, sugedo automobilis, autoservisai nedirbo, o pėsčiomis nueiti įmanoma, bet trunka ilgiau negu valandą. Tad ilgai nesvarsčius nusprendžiau, kad bandysiu į darbą nuvažiuoti dviračiu. Pradžioje nerimavau, kaip aš važiuosiu, gal pavargsiu, kur persirengsiu, kur paliksiu dviratį, galiausiai – kaip bendradarbiai sureaguos. Vis dėlto, išsitraukiau savo seną, daugiau negu dvidešimties metų senumo dviratį iš sandėliuko, „nušluosčiau dulkes“ ir nuvažiavau.  

Ar tiesa, kad į Mykolo Romerio universitetą keliaujate dviračiu? Kiek užtrunka laiko Jūsų kelionė į universitetą?   

Taip, tiesa, kad dažniausiai keliauju dviračiu. Priklauso nuo pasirinkto maršruto – atvykimas į darbą gali užtrukti 20 minučių, o jeigu noriu važiuoti ilgesniu maršrutu, tai iki 30 minučių. 

Ar keliaujate į universitetą visais metų sezonais net ir žiemą, ar visgi yra išimčių, kada dviratį paliekate namie? 

Keliauju dviračiu nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Negaliu patvirtinti, kad bet kokiu oru, nes jeigu dieną pradeda stipriai lyti, tai lieka tas mano dviratukas nakvoti lauke prie universiteto. O aš ramiai grįžtu namo kitomis transporto priemonėmis. Iškritus antrajam sniegui (kuris jau nebeištirpsta po kelių valandų) dviratuką palieku namie laukti pavasario. 

Ar aistra dviračiams yra užsikrėtusi ir Jūsų šeima? Galbūt kartu su savo artimiausiais šeimos nariais važinėjatės dviračiais laisvalaikiu? 

Dviračius turime visi šeimos nariai, tad gana dažnai važinėjamės laisvalaikiu visi kartu aplinkiniais dviračių takais. Vykdami atostogauti taipogi, kai tik galime, vežamės dviračius kartu. 

Galbūt dalyvaujate ir įvairiuose velomaratonuose? Ar įdomi patirtis dalyvauti velomaratonuose bendraminčių apsuptyje? 

Oi taip – velomaratonas, kuris vyksta rugpjūčio pabaigoje Vilniuje jau senokai tapo  kasmetine asmenine švente. Šių metų velomaratonui užsiregistravau balandžio vidury ir nuo to laiko laukiu didžiosios dviratininkų šventės, kuri bus rugpjūčio 20 d. Tikiu, kad Universitete yra daug daugiau entuziastų ir kartu riedėsime Vilniaus gatvėmis.    

Galbūt dviračiu važiuodama mėgstate klausytis muzikos, tinklalaidžių, ar visgi renkatės natūralius miesto ir gamtos garsus?  

Važiuojant dviračiu visada lydi muzika – geros nuotaikos grojaraštis (be abejo, ausines nustačiusi taip, kad būtų gerai girdimi išorės garsai, nes saugus važiavimas dviračiu yra privalomas). 

Galbūt atskleisite savo didžiausią įveiktą atstumą dviračiu? Kokia tai buvo kelionė? Kaip jautėtės kelionei pasibaigus? 

Man dar neteko didelių atstumų važiuoti dviračiu ir nesu tikra, kad labai norėčiau – man dviratis yra pirmasis pasirinkimas atstumams, kuriuos galiu nuvykti per iki 30 minučių. O jeigu trunka ilgiau, tai greičiau pasirinkčiau autobusą ar automobilį. 

Iki šiol ilgiausias, sąmoningai pasirinktas atstumas buvo 40 km, beje, nuvažiuotas per velomaratono dieną (20 km trasoje ir po 10 km nuo namų ir atgalios). Kai grįžau namo, galvojau, kad rytoj nebepajudėsiu. Kitą rytą atsikėliau, kaip niekur nieko ir supratau, kad galiu ir daugiau nuvažiuoti, tad ilgiausia kelionė, tikėtina, dar ateityje. 

Ar turite savo įsimintiniausią kelione dviračiu, kurią atsiminsite visą gyvenimą? 

Turbūt mūsų nuostabusis pajūrio maršrutas Kuršių Nerijoje – bet kurią jo atkarpą visuomet prisimenu su šypsena ir geromis emocijomis. 

Ar turite savo mėgstamiausią dviračių trasą Vilniuje? Galbūt pasidalinsite ir su mumis?  

Smagu riedėti dviračių taku ar tiesiog miškeliu link Žaliųjų ežerų, taip pat tiesiog važiuoti atnaujintais dviračių takais (pvz. nuo Fabijoniškių autobusų žiedo L. Giros gatvėje). 

Ar turite sau išsikėlusi tikslą, kur ateityje norėtumėte nuvažiuoti su dviračiu? 

Žinau, kad organizuojami dviračių žygiai po Lietuvą. Jie vis dar mano ateities atostogų planuose. 

Ką galėtumėte patarti norintiems pradėti važinėti dviračiu?  

Galbūt jie taip pat norėtų pradėti keliauti į Universitetą dviračiu. Tiesiog sėsti ant dviračio ir važiuoti, nes į Universitetą veda puikūs dviračių takai.  

Keliavimas dviračiu taip pat labai stipriai prisideda ir prie tvarumo puoselėjimo. Ar teko kada važiuojant dviračiu susimąstyt kaip stipriai padedate gamtai? 

Sąmoningas pasirinkimas keliauti tvaresne transporto priemone yra svarbi, bet man asmeniškai, ne pati svarbiausia motyvacija. Tiesiog džiaugiuosi, kad, galimai, tai yra mano judėjimo būdo tam tikra „geroji pasekmė“. Man, vis dėlto, svarbiausia yra gera savijauta, galimybė pajudėti po darbo dienos, „išvažinėti“ bet kokį nerimą ar stresą, kad iki grįžimo į namus palikčiau darbo rūpesčius kitai dienai.