Gintarė Žemaitaitienė. Keliasdešimt Izraelio veidų (ir visi labai malonūs) - MRU
Naujienos

27 rugpjūčio, 2018
Gintarė Žemaitaitienė. Keliasdešimt Izraelio veidų (ir visi labai malonūs)
Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas

Kai gavome pasiūlymą važiuoti į komandiruotę miestan prie Viduržemio jūros, su kolegomis entuziazmu netryškome. Sakysite, tai keistuoliai, jei tik siunčia – pirmyn. Priežastis buvo paprasta: tas miestas prie jūros – Tel Avivas, komandiruotės pasiūlymas – į Izraelį. Kaip pasiruošti kelionei ir įveikti išankstinius nusistatymus Kodėl nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais? Nes, kaip ir daugelis kitų, pirmą įspūdį apie šalį buvau susidariusi pagal naujienas per televiziją ir iš laikraščių. O pabuvusi ten supratau, koks tas įspūdis klaidingas. Sukurtas netikrų naujienų (ang. Fake news) ar tiesiog žiniasklaidoje dažniau rodomų neigiamų nei teigiamų žinių. Ir pažadėjau kolegoms iš Izraelio padėti jį sklaidyti.
 
Kaip atrodė tos kelios savaitės iki kelionės?
Iš pradžių JAV perkėlė savo ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Vyko keli mirtini žydų ir palestiniečių susirėmimai. O Netta laimėjo Euroviziją, grįžo į sostinę ir ten surengė koncertą. Nors tuo metu kažkur toje pačioje šalyje vyko izraeliečių ir palestiniečių susirėmimai, buvo aukų. Tada saugumo sistema atmušė raketas. Tai sužinojau, kai vieną vakarą sutuoktinis man citavo dienos naujienas ir parodė būtent tą apie raketas. Aš pašiurpau.
O jis sako – tai kaip tik ten saugu, jei atmuša, o ne leidžia nukristi. Taigi, trys epizodai, atsiprašau, jei sumaišiau jų eiliškumą. Ir savijauta, kad keliausiu mažų mažiausiai į karo zoną. Tačiau turizmo informacijos gausu, gerų patarimų iš ten buvusiųjų, mano turizmo agentės, o ypač buvusio ambasadoriaus Degučio žmonos Nidos tinklaraščio – apstu. Todėl net ir grįžti šabo dieną jautėmės pasiruošę.
Pirmieji žingsniai Tel Avive buvo savotiški. Pasiekėme jį traukiniu iš oro uosto labai lengvai. Susikalbėjome (angliškai arba rusiškai) su visais. Mobilusis tinklas ir navigacija po kelių perkrovimų atsigavo. Tik internetą teko išsijungti dėl milžiniškų kainų. Jau pirmos dienos pabaigoje, visiškai atsipalaidavusi ir besidžiaugdama miestu bei šalimi, nusprendžiau paklausti savo feisbuko draugų, ką jie norėtų sužinoti apie Izraelį.
Pirmo svarbumo klausimas visiems buvo – ar saugu? Antras – ar jaučiamas konfliktas tarp žydų ir palestiniečių? Ir tik po to – o kaip jaustis, kai nemoki hebrajiškai, kas per žmonės ten, kaip jie elgiasi su turistais, ar didelis išsivystymo skirtumas ir pan. Taigi, bandydama atsakyti į šiuos klausimus ir dėliosiu savo pasakojimą.
 
Šiek tiek apie akademinį Izraelio pasaulį
Pradėkime nuo pradžių. Esame dėstytojos iš Lietuvos universiteto, užmezgusio partnerystę su keliais iš tų nedaugelio, kaip paaiškėja, Izraelio universitetų. Viename jų – Beer Shevos Ben Guriono Negevo universitete - ir lankėmės. Šių dienų Lietuvos universitetų jungimo kontekste pasirodė visai įdomi Izraelio situacija. Šalis, kurioje yra 8 628 600 gyventojų ir kuri turi apie 1 740 000 studentų (remiuosi oficialia Izraelio statistikos biuro 2017 m. informacija) šiuo metu, mūsų kolegės profesorės teigimu, yra tik penki dideli po šalį geografiškai paskirstyti universitetai.
Tikrinu informaciją internete – penki pagrindiniai visokių krypčių, plius atvirasis, religijos studijų, hebrajų ir technikos, iš viso devyni universitetai ar institutai. Ir ilgas sąrašas privačių ir valstybinių koledžų. Pastarųjų per 40, o kur dar 25, teikiantys vien bakalauro edukologijos srityje studijas.
Skirtumas tarp pirmų ir antrų kaip ir Lietuvoje: vieni rengia visų pakopų specialistus, kiti – tik profesinius bakalaurus. Kai diskutavome su kolegomis iš Izraelio apie šiuo metu Lietuvoje vykstančią universitetų reformą, jų komentaras buvo, kad įžvelgtume to šviesiąsias puses. Jie tikrai jaučia naudą, kai aukštojo mokslo universitetinių įstaigų nėra daug. Na, bent jau jų klausantis tų šviesiųjų pusių tikrai gausu.
Visų pirma, labai stipri parama mokslui ir palanki balų už pasiekimus skaičiavimo sistema. Švietimo sektoriuje nedirbantiems tai neįdomu ir neaktualu, bet, skirtingai nuo Lietuvos, – ten universitetams skiriami balai ne tik už gautus projektus, bet ir už teikiamas paraiškas, net kai jos negauna finansavimo. Kiekvienas universitetas turi padalinį, kuris padeda rengti paraiškas.
O straipsniams ir projektams rengti įdarbinti konsultantai, padedantys tiek turinio, tiek anglų ar kitų užsienio kalbų klausimais. Pats Ben Guriono universitetas – tai vartai į Negevo dykumą. O ir atidarytas septintajame dešimtmetyje būtent to regiono gyventojų švietimui paskatinti. Studentų miestelis didžiulis. Pasitinka niūriais dykumos spalvų (ten, beje, dykuma ne smėlinga, o molinga, gelsva), brutaliojo stiliaus pastatais. Naujieji pastatai statomi išlaikant tą pačią cementinę derančią stilistiką. Aplinką puošia daug žymių menininkų, daugiausia Izraelio, darbų bei citatų ant sienų.
Kiekviename pastate – po kavinę. Yra netgi McDonald‘s bei ledainė, baseinas ir kino teatras. Kodėl gi ne, jei universitete – 20 000 studentų ir dar 4 000 darbuotojų, o ir gausiai lankosi kitokių žmonių. Taip pat labai išradingų suvenyrų pilna parduotuvė: nuo komiksų biblijos istorijų temomis iki šliaužtinukų būsimiems studentams. O koridoriuose – galimybė žaisti stalo tenisą, futbolą ar kitaip patogiai ir turiningai leisti laiką tarp paskaitų.
Kiek supratome iš pokalbių, tai svarbi patogumo detalė ir motyvavimo sistemos dalis ne tik studentams, bet ir universiteto darbuotojams. Pvz., mūsų sutiktos kolegės pasirinko dirbti šiame universitete už 100 km, ir ten važiuoja keliskart per savaitę traukiniu. Mūsų vizito metu kaip tik turėjo vykti darbuotojų vaikų diena: buvo pučiami batutai ir rengiamos kitos atrakcijos.
Kitoje vietoje dėliojamos kėdės atviroje aikštėje, kur po kelių dienų vyks diplomų teikimas. O dengtoje atviroje galerijoje dar stovėjo kėdės ir stendai po hi-techkarjeros mugės. Be to – tai vartai į Negevo dykumą. Todėl, kitaip nei Lietuvoje, kur dėstytojo darbo krūvį sudaro dėstymas, mokslinės ir administracinės veiklos.
Kolegos Izraelyje taip pat turi socialinių veiklų, įskaitomų į jų darbo krūvį. Mūsų kolegės atveju tai reiškia nemokamų šviečiamųjų paskaitų skaitymą minimo regiono neturtingose bendruomenėse (angl. Social leadershipinstitute). Taip pat universiteto atskiras pastatas skirtas mokiniams, kurie čia turi galimybių ateiti ruošti namų darbų, turi įvairiems projektams vykdyti reikiamą įrangą ir pan. Mus maloniai nustebino dėstytojų pašto dėžutės, kuriose studentai gali palikti atsiskaitymus. Tam nereikia budėjimo valandų, registracijų – daug pasitikėjimo ir mažiau administravimo.
Koridoriuose stendai, kuriuose išdėliotos naujausios užsienio ir nacionalinėse leidyklose išleistos knygos ir straipsniai. Tačiau laimėti ilgalaikę sutartį, taigi ir visą puikią paramos sistemą – aukšti reikalavimai. O vadovaujanti pozicija prieinama tik baigusiems podoktorantūros ar doktorantūros studijas prestižiniuose užsienio universitetuose. Vizito metu apžiūrėjome ir studentų baigiamuosius darbus, kurie kaip tik buvo kabinami viešai peržiūrai. Minėtame universitete mūsų lankomame padalinyje rengiami kuratoriai ir renginių koordinatoriai, o ne dailininkai. Būsimieji dailininkai studijuoja kolegijoje. Tačiau, kad baigtų bakalauro studijas, kiekvienas studentas turi parengti po kelis meno darbus, grupė – surengti jų parodą, o viešo pristatymo metu yra paaiškinama bei apsiginama darbo koncepcija. Tuo tarpu, kad baigtum magistro studijas, jau turi rengti mokslinį darbą, atlikti tyrimą. Paskaitas vedėme landšafto dizaineriams, kurie mokėsi disciplinos „Menas ir gamta“. Džiaugėmės, kad buvome kaip tik parinkę puikių mūsų studentų darbų pavyzdžių apie Lietuvos atvirąsias erdves, gamtos ir aplinkosaugos tematika.
Pabaigai linksma istorija apie kates. O jų studentų miestelyje gausu. Bet taip pat yra ir kačių policija, kuri rūpinasi kačių šėrimu, skiepijimu, gydymu bei baudų skyrimu už nelegalų šėrimą. Tik štai išgirdusios istoriją, kaip viena įslinkusi katė per pertrauką tarp paskaitų sušlamštė kolegės sumuštinį su lašiša, turėjom smagią diskusiją, ar tai buvo pažeidimas, ar reiktų bausti mūsų kolegę. Beje, viena katė bandė įsiprašyti paklausyti ir mūsų vedamos paskaitos. Deja, vietinė profesorė jai buvo negailestinga.
 
Tai ar ten saugu?
Kiekvienas turbūt savaip į tą klausimą atsakytų po vizito. Pamenu, pati prieš daugiau nei dešimtmetį keliavau su keliais turistais iš Izraelio po Skandinavijos šalis. Tuomet vieno renginio metu nuo patrankos salvės mūsų bendrakeleiviai net tūptelėjo. Ir mums vėliau paaiškino, kad savo šalyje išgirdę tokį garsą automatiškai gulasi ant žemės. Nes tai reiškia viena – teroristų sukeltas sprogimas, ir tokios yra saugumo instrukcijos, žinomos net mažiausiam Izraelio gyventojui.
Važiavau į Izraelį, matyt, vis dar turėdama mintyje tą dešimtmečio senumo pasakojimą. Netgi bandžiau ieškoti internete kažkokių instrukcijų, kaip kokiu atveju reikėtų elgtis. Ir tikrai tokių neradau. Izraelyje, prieš įeinant į stotį, prekybos centrą, muziejų ir kitą svarbų pastatą, reikalinga bent elementari (praskleisti rankinę) ar išsami (peršviesti rankinę) patikra.
Tikrintojai rimtais veidais, rūpestingai tai atlieka. Kartą, turbūt pirmą dieną praėjau pro telefonu plepantį apsauginį ir nepraskleidžiau savo rankinės. Bet įdėmiai jį nužvelgiau. Todėl buvau pasivyta ir detaliai patikrinta. Dar nemalonesnis incidentas nutiko mažiau turistų lankomoje Beer Shevoje. Laukdama prie geležinkelio stoties sugalvojau nufotografuoti iškabą su miesto pavadinimu. Tai sukėlė daug klausimų apsaugininkui – ką fotografavau, kam to reikia, patikrino kitas nuotraukas. Vėliau pažįstami nuramino, kad tik todėl, jog turistai tame mieste nesilanko ir prie tokio dėmesio dauguma nepratę.
Gatvėse taip pat daugybė uniformuotų privalomosios karinės tarnybos tarnautojų – merginų ir vaikinų. Vizito pabaigoje išmokome skirti ir jų tarnybos vietas, ir rangus. Tiesa, patys izraeliečiai pasakojo daug skirtingų istorijų. Ir mano susidarytą pirminį įspūdį, kad tai puikiai veikianti sklandi ir naudinga sistema kiek išsklaidė. Bent kalbintos moterys visos pasakojo apie veltui praleistus metus verdant kavą viršininkams. Apie tai, beje, ir Izraelyje kurtą filmą „Nulis motyvacijos“ (Zero Motivation / Efes beyahasei enosh, rež. Talya Lavie) LRT prieš pat išvykstant rodė, matyt, verta pažiūrėti. Didesnio susibūrimo vietose matosi daug skirtingų rūšių ginkluotos policijos. Keletą dienų mieste vyko masiniai renginiai. Tuomet policijos buvo pastebimai daugiau.
Tačiau veiduose jokios įtampos ar parengties pavojui ženklų. Viso labo riaušėms malšinti skirta ekipuotė. Taip pat mums pasakojo, kad seniai nebepamenamas koks nors didesnis teroristinis išpuolis. O daugiausia žmonių žūva eismo įvykiuose. Būtent todėl Izraelyje, kuriame gausu startuolių ir inovacijų, daugelis jų dabar kuriami būtent saugumo užtikrinimo srityje.
Pats nesaugiausias ar greičiau nejaukiausias mano matytas momentas įvyko laukiant traukinio į Beer Shevoje. Šalia stoviniavo jaunutė šeima su keliais mažais vaikučiais. Viskas būtų buvę gerai, jei ne šeimos galva, apsirengęs civiliais rūbais, atsainiai persimetęs per petį milžinišką automatinį ginklą. O šalia jo trejų ar ketverių metų dukra, strakaliojanti, laižanti ginklo vamzdį, o galiausiai apsižiojo ir pačią šaunamąją angą. Su siaubu paklausiau savo vietinės kolegės, ką dabar daryti ir kas čia vyksta. Nes tokių žmonių aplink matėsi ir daugiau. Pasirodo, tai buvo žydų nausėdijų gyventojai, kuriems išduota teisė savisaugai nešiotis ginklus. Na, o tėvo elgesį kalbinama kolegė įvardija kaip mažų mažiausiai kvailą.
Buvome įspėti apie detalią ir ilgą patikrą oro uoste. Atvykome net ir daugiau nei prieš tris valandas. Pirmasis etapas, kuriame pirmąkart išbandėme savo biometrinių pasų privalumus, buvo greita automatinė elektroninė pasų patikra. Toliau sekė apklausa, apie tai, ką veikėm ir kas padėjo mums pakuoti mūsų daiktus bei kas ką prašė ar įdavė mums parvežti. Kam žodžiu – angliškai, kam davė perskaityti rusiškai – kiekvienam jam suprantama kalba. O tada gavome skirtingus lipdukus. Baltieji keliavo per įprastą elementarią patikrą. Man kliuvo geltonoji ilgiau trukusi detalesnė patikra specialiuoju aparatu ir peršviečiant. Beje, jau Lietuvoje kiekvienas tiek rankinis, tiek didesnis bagažas tikrinamas detaliau ir prie paties keleivio akių.
 
Tel Avivo ypatumai
Esu iš tų keliautojų, kurie net komandiruočių metu pamato labai daug. O čia dar turėjome po paskaitų kelis laisvus pusdienius. Diena prasidėdavo mūsų apie penktą ryto dėl garsaus ir labai gražaus paukščių čiulbėjimo. O ir susiplanavę buvome labai kruopščiai, ką norime pamatyti. Viename iš atsiliepimų skaičiau, kad, jei esate Izraelyje ir turite mažai laiko, tai Tel Avivas tikrai ta vieta, kurią reikia praleisti ir keliauti į kitus miestus. Toks pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio optimistiškai nenuteikia. Nes laiko neturėjome visai, o kai turėjome – tai tik Tel Avive. Ir po visko be galo džiaugėmės. Nes būdamos turistės tikrai greičiausiai būtume praleidę šį miestą. Tel Avivas – įspūdingas miestas. Tiksliau – kelių miestų ir miestelių junginys, kurį labai taikliai atspindi miesto emblema.
Jame dera skirtingi, bet kartu tarpusavy suderinti gražūs dangoraižių fasadai. Miesto senasis centras garsus dėl beveik 4000 pastatų, pastatytų 1930-ųjų Bauhaus architektūros stiliumi, todėl vadinamas Baltuoju miestu ir yra UNESCO paveldo sąraše. Tarp namų įrengtos mažos malonios poilsio zonos su maloniu gėlėmis žydinčių medžių pavėsiu ir čiurlenančiais fontanais. Mieste gausu mažesnių ar didesnių meno galerijų. O gatvėse – meno kūrinių, daugiausia skulptūrų ar jų grupių. Įspūdingos architektūros ir Modernaus meno muziejus, kuriame teko lankytis. Sukaupta įdomi kolekcija, daug užsienio darbų ir laikinų parodų. O salėse – pilna vaikų su mokytojomis. Buvau girdėjusi apie žydų auklėjimo ypatumus ir teigiamus atsiliepimus.
Deja, tai, ką pamačiau, neatrodė labai malonu. Vaikai klausėsi, rodos, jiems nuobodžių paskaitų. Kai kurie išdykavo. Mokytojos barėsi. Kai paprašėme tai pakomentuoti savo pažįstamas vietines akademikes, palietėme skaudžią nūdienos temą. Mokinių edukacija tikrai turi savo standartus. Deja, ji buvo kurta kitiems laikams (kai žydai buvo pasklidę po pasaulį), nebeadaptuota šių laikų kartai ir ypač situacijai Izraelyje. Kai nacija, vienijama kalbos ir dažnu atveju religijos, nebeišsklaidyta po pasaulį, o yra vienoje vietoje, tačiau iš skirtingų kultūrinių terpių.
Kita įspūdinga lankytina vieta – Jafos uostas – seniausia Tel Avivo dalis. Ši vieta buvo apgyvendinta dar 7500 metų prieš Kristų. Tuos laikus menančios Andromedos uolos papuoštos Izraelio vėliavomis. Dabar tai daugiausia Otomanų periodo pastatai. Pastaruosius dešimtmečius buvo nemažai investuota tiek į musulmoniškų, tiek krikščioniškų pastatų atstatymą ir renovaciją.
Malonus atradimas buvo tokio istorinio pastato kiemo galerija viename iš senovinių mažų kiemelių. Pilna tiek senovinių (pvz., kelioms religijoms būdingų simbolių hamsos rankų), tiek šių laikų simbolių, skatinančių pamąstyti apie praeitį ir dabartį. Taip pat pralinksmino vienos iš juvelyrikos galerijų gudravimas. Įsikūrę istoriniame pastate ir atradę rūsį su archeologiniu palikimu, sukūrė apie tai istoriją, įkūrė nedidelę interaktyvią ekspoziciją. O lankytojus supažindina ir su moderniais juvelyrikos pasiekimais, įėjimą pasipuošę Merlinos Monroe atvaizdais. Nuostabios ir pačių Tel Avivo paplūdimių prieigos. Sienos puoštos spalvingais gatvės menais. Patogios ir modernios poilsio vietos promenadoje. Mokami gultai ir skėčiai bei erdvūs grupinio persirengimo kambariai. O turistai – iš visų pasaulio šalių. Dažniausiai girdisi angliškos ar amerikietiškos, gausu rusų ir vokiečių kalbų. Beje, buvome kelios dienos prieš gėjų paradą, tad visas miestas buvo padabintas ir vaivorykštinėmis vėliavėlėmis. Taip pat visame Izraelyje (o ne tik viename pastate kaip Lietuvoje) vyko knygų mugė, miestų gatves ir aikštes papuošusi knygų lentynomis.
O dabar apie tai, dėl ko į Izraelį važiuoja dauguma Mums pasisekė, nes tarp kelionės dienų papuolė ir penktadienis, kuris Izraelyje kaip pas mus šeštadienis. Paskaitų vesti nebereikia. Ir pasisekė dvigubai, nes radome turistinę išvyką, kuri skiria pusę dienos Jeruzalėje, o kitą pusę – prie Negyvosios jūros. Ji brangi, bet negi praleisi šį šansą, kai neaišku, ar dar kada begrįši čia.
Mums triskart pasisekė, kad ji vyko anglų kalba, keliavome praktiškai vien su punktualiais amerikiečiais (o pakeliui sutinkame pulkus rusų, kurie tarpusavy kalbasi, kad jau vėluoja į susitikimo vietą, bet ir toliau kuičiasi tarp nukainotų ir vis tiek visai nepigių Negyvos jūros mineralų prekių). O mūsų gidas – linksmas pietų amerikietis, jau beveik dvidešimt metų gyvenantis Izraelyje ir puikiai valdantis laiką, maršrutą ir savo keliautojus. O valdyti šiame ture reikia. Nes išsiruošiame į šią kelionę ypatingu metu. Visi žinome apie Jeruzalės svarbą krikščionims ir žydams. Netgi pats senamiestis padalintas į keturias zonas – žydiškąją, krikščioniškąją, armėniškają. O ketvirtoji? Visai užsimirštame, kad tai trečias pagal svarbą miestas musulmonams.
O mes atvykome paskutinę Ramadano savaitę, kai miestą užplūdę per 200 000 papildomų žmonių, atvykusių švęsti Ramadano pabaigos su savo šeimomis, gyvenančiomis Jeruzalėje. Vaikštinėjant galva sukasi ne tik nuo karščio, bet ir nuo žmonių gausos. Senamiestis atrodo kaip klaidus labirintas, kuriuo plaukiame pasroviui tarp skirtingų prekystalių, baimingai sekdamos, ar mūsų gidas dar nedingo už kokio staigaus posūkio. Ir kartu aplinka magiška, garsai, kvapai ir vaizdai užburia. Pasakojamos istorijos iš Biblijos, skirtingų istorijos periodų. Labai džiaugiamės, kad nesugalvojom į šią kelionę leistis savarankiškai.
Užbėgame už akių ir nuraminame – nė vienas turistas iš beveik trisdešimties žmonių grupės nepasimetė! Aplankom įspūdingą Kristaus ar Šv. Kapo bažnyčią. Bet turbūt daug įspūdingiau – kas vyksta prie jos įėjimo. Grupė Romos katalikų piligrimų sustoję bendrai maldai. Šalia užkandžiauja musulmonų grupelė. Atvyko ir ortodoksų šeima, kuri pavėsyje ruošiasi kilti ir lankyti tą pačią bažnyčia. O ir bažnyčia pati padalinta tarp visų įmanomų krikščioniškų konfesijų. Romos katalikų, graikų ortodoksų, armėnų bei turbūt mažiau mums girdėtų ortodoksiškų koptų, sirų ir etiopų.
Dėl pasitaikančių nesutarimų tarp šių krikščioniškų konfesijų šios svarbiausios pasaulio krikščionims šventyklos durų raktas nuo XII a. saugomas musulmonų šeimoje. Tiek gidas, tiek šie vaizdai paneigia žiniasklaidos peršama nuomonę. O patvirtina, kad tiek žydai, tiek krikščionys, tiek musulmonai darniai sugyvena čia vieni šalia kitų. Kas dar įsiminė Jeruzalėje? Sunku ir apsakyti tą bendrą stulbinamą miesto ir jo šventovių įspūdį, Raudų sieną. Labiausiai galvoje sukosi viena mintis – kad kiekvienam, net ir mažiausiai tikinčiam krikščioniui, reikia bent kartą palankyti šį miestą, praeiti bent dalį Kristaus kančios stotelių Jeruzalės gatvėmis (angl. Via Dolorosa).
Pati šiuo metu kremtu iš Izraelio parsivežtą Montefiorės Jeruzalės biografiją. Ir galvoju, kad kitąkart į šią šalį leisčiausi tik gerokai pasikartojus Senąjį ir Naująjį testamentus.
 
Ko dar manęs klausė feisbuke
Vienas iš klausimų – apie stereotipą, jog žydai šiurkštūs ir nemandagūs. Iš vienos pusės, Izraelio populiacija marga: jau minėti daugiau nei 8.5 milijono, iš kurių tik 74 proc. žydų, kasmet – apie 20 000 imigrantų. O ir pati žydų masė nevientisa – jie ir iš Afrikos, ir iš Amerikos, ir iš Europos, daug – iš posovietinių šalių. Gausybė skirtingų mentalitetų, patirčių. Mūsų patirtys buvo vien teigiamos. Ko klausdavome – visada stengdavosi atsakyti. Kelis kartus nesusikalbėję angliškai, supratome, kad reikia perklausti rusiškai. Veidai nespindi nuolatinėmis šypsenomis. Bet apskritai – atmosfera maloni.
Išskirtiniai malonūs mums buvo kolegos universitete ir mūsų būsto savininkė. O kelis kartus pradėję pokalbį ir priėję prie taško, iš kur esame, sužinodavome, kad ir tų žmonių tėvai ar seneliai taip pat iš Lietuvos ar kažkur netoliese. Mums patiems buvo įdomiau, ar ir kur yra tie imigravę iš Afrikos arba, pvz., dėl Sirijos konflikto. Nes gatvėse – jokių valkataujančiųjų. Ir tik vienas kitas gatves šluojantis tamsiaodis. Vietiniai kolegos papasakojo, kad tai dar viena skaudi problema ir tema. Tokie imigrantai priimami, apgyvendinami šalia miestų. Integracija vyksta prastai. Mieste įsidarbina tik atsivertę į žydų tikėjimą, kitiems retai tai pavyksta. O nematome jų todėl, kad atvykti į miestą traukiniu brangu, važinėjama tik autobusais priemiesčiuose, o ir mes jų gyvenamose vietose nesilankome.
Bendravimo ir kalbos požiūriu gal kiek įdomesnis aptarnavimas kavinėse. Meniu net tarptautiniame oro uoste daug kur tik hebrajiškai. Išsiaiškinti, kas kaip ir po kiek – nelabai pavyksta, nes pokalbiai nevystomi. Nei ačiū, nei prašau dažniausiai nėra, o lėkštės tiesiog trinktelėjamos ant stalo. Šiaip dauguma svarbiausių užrašų – anglų ir hebrajų kalbomis. Nors universitete, kur nemažai užsienio studentų, informacinės lentos – tik hebrajiškai.
Traukinių stotyje belaukdamos savo traukinio net išmokome hebrajiškus skaičius, kad spėtume sureaguoti ir įšokti į savo traukinį. Visa laimė, kad sustojo ir iškart pasikeitė informacija į mums suprantamesnę abėcėlę. Kažkas iš feisbuko draugų buvo girdėjęs, kad Izraelis – kontrastų šalis. Ir tikrai, jei ne kelionė į kitą jo galą, būtume likę su pasiturinčio ir vidurio klasės Tel Avivo vaizdu.
O štai kelionė į Negevo dykumos pakraštį, o ypač – Jordanijos dykumą (į Jeruzalę ir prie Negyvosios jūros) parodė ir tą kitą, ne tokį gražų Izraelio veidą. Vienoje kelio pusėje stovi prabangi, balta, sienomis apjuosta žydų gyvenvietė. Kitoje – iš savo gimtų vietų atsisakantys išsikraustyti beduinai. Gyvenantys varganose lūšnose, dažnai be vandens ar elektros, su pulku ožkų. Nesuprantama, nei iš ko jas išganantys, nei kuo patys pramintantys, nes aplink vien kietas dykumos molis.
Kitiems buvo įdomu, kaip dabar šalyje atmosfera, labiausiai dėl nesenų įvykių apie protestus, kilusius dėl JAV ambasados perkėlimo ir dėl to kilusių pasipriešinimų aukas. Klausinėjome apie tai savo vietinius kolegas. Vienos jų nuomone, jausmas kontroversiškas. Žmonės tiek nuo visko atbukę ar pripratę, kad tiesiog nekreipia dėmesio, į tai, kas vyksta, gyvena savo gyvenimą. Pvz., nepaisant vykstančių susirėmimų, ramiausiai sau linksminasi Eurovizijos nugalėtojos sugrįžimo koncerte.
Simboliška, bet ir koncertas vyksta aikštėje, kurioje buvo 1995 metais pasikėsinta į žymųjį politiką Icchaką Rabiną. Paskutinis klausimas – pigi tai ar brangi šalis? Skaičiuokime, nes priklauso nuo požiūrio.
Kai ieškojome apsigyvenimo vietos Tel Avive, daugelis interneto šaltinių perspėjo, kad pasiruoštume aukštoms kainoms ir žemai kokybei. Kadangi nei į pajūrį, nei į centrą nesitaikėm, papuolėme į puikiai įrengtą, viskuo aprūpintą, erdvų butą, viršijantį mūsų poreikius ir tenkinantį mūsų finansavimo ribas. Ar buvo iš ko rinktis, pvz., pigiau? Tikrai ne, labai džiaugėmės vėlokai pradėję ieškoti ir taip pasisekus. Bent atostogaudama sau leidžiu gyventi pigesnėse vietose. Tik panašu, kad Izraelyje ši gyvenamojo ploto kainos kartelė turėtų būti kilstelta.
Bendrai sutarėme, kad tokio skanaus maisto, kad ir kur bei ką valgytum, dar nėra tekę ragauti. Kainos – kaip skaičiuosi. Santykis tarp šekelių ir eurų maždaug 4 kartai. Taigi, panašiai, kaip mokėtum litais. Pvz., kompleksiniai dienos pietūs – 65 šekeliai. Litais brangoka būtų, o štai už 17 eurų prisivalgyti iki soties turbūt jau ir daugely Europos sotinių sunkiai pasisektų, retai berandi ko nors už 10 ar 15. O porcijų dydis toks, kad per antrą kelionės pusę supratome, kad dviem moterims reikia imti per pusę, t. y. dalintis, kaip įprasta ir šioje kultūroje. Tuomet ir kaina perpus sumažėja.
Pats gardžiausias mūsų prisiminimas – vietinis šviežias citrinų limonadas. Tokio skanaus ragauti dar neteko, nors ne viena šalis, auginanti citrinas, anksčiau buvo aplankyta. Didžiausias kulinarinis nusivylimas, kad taip ir neradome, kur paskanauti jūros gėrybių ar žuvies. Daugumoje kavinių tiesiog tahiniu (sezamų pasta) gardintos daržovių ir kruopų salotos, falafeliai (avinžirnių kukuliai), jais ar mėsa įdaryti vietiniai papločiai (kitaip tariant – kebabai pitoje).O žuvis – pajūryje, iki kurio nusigavome tik kartą ir trumpam. Nors girdėjome, kad kainos ten dar įspūdingesnės: mokama ir už puikią žuvį, ir už vaizdą.
 
Kelionė per šabą ir karštis
Nesaugumo baimė įveikta jau pačią pirmą dieną. Dar du gal net labiausiai mane gąsdinę dalykai buvo karštis ir kelionė namo per šabą. Bet ir juos abu be problemų išgyvenome. Daugiau problemų netgi kėlė kondicionieriai, kurie visur nustatyti 19–20 laipsnių temperatūrai.
Kiekvienoje iš Izraelio lankytų vietų tas karštis buvo skirtingas. Beveik nejaučiamas dėl lengvo vėjelio Tel Avive, mieste su daug promenadų, medžių sukurtų šešėlių ir dengtų alėjų. Sausas, tvoskiantis nuo įkaitusio grindinio ir dykumos molio bei pastatų Negevo dykumos mieste Beer Shevoje, taip pat aprūpintame dengtomis alėjomis. Turbūt sudėtingiausia buvo ištverti drėgną Jeruzalės ir patį drėgniausią žemiausio pasaulyje taško – Negyvosios jūros karštį. Dėl kontrasto išlipus iš autobuso pirma mintis, kad esi pirtyje. Viduržemio jūros temperatūra šį birželį neįtikimai šilta. O Negyvosios – netgi karštoka.
Be to, dar ir ta keista aliejuota vandens konsistencija bei žmonių knibždėlynas stiprina įspūdį. Rekomenduotų guminių šlepečių, pasirodo, reikia ne po vandenį braidyti (su jomis būtų tik pavojingiau), o iki jo nueiti. Prie abiejų jūrų kelias iki vandens toks įkaitęs, kad basomis tiek moliu, tiek smėliu eiti sudėtinga. Beje, buvome paguosti, kad šią savaitę juk tik 30, prieš mums atvykstant kurį laiką buvo ir per 40 laipsnių...
Na, o šabas sukėlė tik tokių nepatogumų, kad teko prašyti vietinių pagalbos užsisakant taksi. Nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto joks viešasis transportas nevažiuoja. Tad į oro uostą reikia planuotis vykti iš artimiausio įmanomo taško. O internetu užsakinėti telefoną gali tik nurodęs kokio vietinio numerį. Dėl tokios pagal ortodoksų religines tradicijas įvestos tvarkos kenčia daug Tel Avivo gyventojų. Po pokalbio autobusų stotelėje sužinojome, kad dažnam tenka atsisakyti mašinos dėl parkavimo vietų trūkumo. O tiems, kurie nevaržomi religinių normų, išvykti aplankyti toliau gyvenančių šeimų neįmanoma, nes vienintelę nedarbo dieną joks viešasis transportas nevažinėja. Buvome nuteikti, kad net pačiame oro uoste niekas nedirbs. Bet tai nepasitvirtino – veikė iš pat ryto ir kavinės, ir parduotuvės. Taigi, gerai suplanuotas išvykimas nebaisus net per šabą.