„Norint nušauti lokį, ilgavamzdis šautuvas yra efektyvesnis, negu maisto krepšys, tačiau norint, kad lokys būtų gyvas, yra atvirkščiai“. Taip 1948-iais amerikiečių biurokratus mokė žymusis Dwightas Waldo. Vienu sakiniu jis paaiškino, kad efektyvumas yra tiesiogiai ir vienareikšmiškai susijęs su išsikeltu tikslu. Bet Amerika nuo Lietuvos toli, o praėjusio amžiaus įžvalgos kai kam rodosi pasenusios.
Pavyzdžiui, ŠMM profesionalams, pasišovusiems pagerinti visų mokslo ir studijų įstaigų veiklos efektyvumą ir kokybę. Kadangi patys reformų aktyvistai nei vienoje žinutėje spaudoje ir nei viename interviu iki šiol net ir tiesiai klausiami neatskleidė, ką veiklos efektyvumas ir kokybė reiškia jų požiūriu, pasitelkime D. Waldo metodą. Pamėginkime tai išsiaiškinti imdami pavyzdžiu pačios ŠMM sprendimus. Taigi: dvivamzdis ar maisto krepšys?
Pavyzdys Nr. 1. Siekdama užtikrinti, kad valstybėje veiktų tik aukščiausio lygio mokslo ir studijų paslaugas teikiantys universitetai, ŠMM priėmė sprendimą sumažinti universitetų skaičių. Kad Lietuvoje liks penki universitetai, nedelsiant buvo ištrimituota visuomenei. Daugybę kartų viešai ir užtikrintai įvardinti vertieji ir nevertieji, t.y. kuriuos nuspręsta panaikinti. Vėliau susigriebta paviešinti kriterijus, pagal kuriuos vykdoma universitetų gyvybės ir mirties programa. Tai – studijuojančiųjų ir stojančiųjų į universitetą skaičius. Joks netikėtumas: naujų mokslo metų rezultatai parodė, kad beveik visuose naikinti viešai pasmerktuose universitetuose studijas pasirinko mažesnis skaičius būsimųjų studentų, nei ankstesniais metais.
Pavyzdys Nr. 2. Po to, kai tarp universitetų buvo „sutvarkyti“ stojančiųjų srautai, atėjo laikas spręsti universitetų ir mokslo tyrimų institutų veiklos finansavimo klausimą. Ta proga remtasi į skaičiavimo metodiką įtrauktu ir studentų tankio kriterijumi, t. y. sumas ŠMM paskirstė pagal tai, kiek studentų tenka vienam šildomam pastato ploto kvadratui. Magistrantais užpildytas kvadratas įvertintas brangiau, nei bakalaurantais. Matyt, remtasi logika, jog magistro studijų pakopos studentai dažniausiai yra vyrelėsni, todėl galbūt natūraliai stambesni ir jų mažiau telpa viename kvadrate.
aip ŠMM stojančiuosius į magistro studijas išgelbėjo nuo poreikio varžytis tarpusavyje dėl kūno apimčių. Kita vertus, šio tipo finansavimo logika galėjo remtis ir kita, diskriminacijos atspalvio neturinčia prielaida. Pavyzdžiui, jei auditorijoje nėra mikrofono, tylesniu balsu kalbantis dėstytojas studentams galimai perteikia mažiau žinių ir dėl to nukenčia studijų kokybė. Tad kodėl gi neskirti finansavimo pagal universiteto auditorijų ir mikrofonų proporciją? Sakysite, ironija perdėta? Tai kad ne. Tai net ne ironija, bet mokslininkų ir dėstytojų realybė. Štai jums kitas pavyzdys.
Pavyzdys Nr. 3. Mokslo tyrimų institutai šiemet buvo finansuoti remiantis tais pačiais kriterijais, kaip ir universitetai – taip pat ir pagal studentų skaičių, tenkantį į instituto naudingo ploto kvadratą. ŠMM nepasirodė svarbi aplinkybė, kad mokslo institutai vykdo mokslinius tyrimus ir nei bakalaurantų, nei magistrantų apskritai neturi! Švelniai tariant, keistas būdas „sutaupyti“ bei „optimizuoti“ švietimo ir mokslo sektoriaus išlaidas.
Pavyzdys Nr. 4. Deklaruojant tikslą pagerinti studijų kokybę šalies aukštosiose mokyklose, ŠMM pavedimu buvo skubiai peržiūrėtos visos studijų programos. Esminiai vertinimo kriterijai buvo du: studijų programos dėstytojai privalo publikuoti savo mokslinių tyrimų rezultatus žurnaluose, referuojamuose privačiai kinų bendrovei Clarivate Analytics priklausančioje duomenų bazėje „Web of Science“, ir teikti paslaugas verslui. Tarptautiniam „bendradarbiavimui“ su kinų valdomu mokslo verslu ŠMM buvo nusiteikusi taip ryžtingai, kad praleido vieną svarbią detalę – ne visos studijų programos apskritai gali būti siejamos su mokslo tyrimų vykdymu ir jų rezultatų perdavimu verslui.
Nepaisant to, Lietuvoje remiantis minėtais kriterijais buvo sustabdyta šimtai „nekokybiškų“ studijų programų. Tame tarpe ir visos Karo akademijos bei Kunigų seminarijos programos. Mat, jų dėstytojai negeneruoja mokslo publikacijų ir nebendradarbiauja su verslininkais. Matyt ŠMM požiūriu Karo akademijos dėstytojai galėtų panagrinėti ir mokslo žurnaluose pasauliui pristatyti, pavyzdžiui, Lietuvos ar NATO gynybos strategijos trūkumus. Pasaulio dėmesio tokios publikacijos neabejotinai sulauktų. Ypač iš šalių, išsidėsčiusių į Rytus nuo mūsų. Taip pat ir Kunigų seminarijos dėstytojai. Regis, ŠMM laukė, kad seminarijos dėstytojai atgaivintų indulgencijų pardavimo praktiką (kol kas verslui) ir įrodytų, kad paslaugas teikia ir iš jų uždirba!
Beje, šimtai tų neva nekokybiškų studijų programų buvo sustabdyta garsiai ir apie savo reikšmingą darbą ŠMM skelbė visais kanalais, tačiau netrukus tyliai atšaukė sprendimą didžiulės dalies programų atžvilgiu. Mat be minėtų klaidų, apsibrėžiant studijų programų kokybės vertinimo kriterijus paaiškėjo, kad ne visos studijų programos turi atitikmenį mokslo sričių ir krypčių klasifikatoriuje.
Kitaip tariant, iki šiol ŠMM profesionalai nežinojo, kad mokslas ir studijos nėra tapatūs dalykai. Kai kurias savo klaidas ŠMM jau yra priversta taisyti. Kitas daro dabar. Bet argi gali būti kitaip? Juk prieš siaubiant priešo teritoriją maksimalia apimtimi ir visu frontu, reikėtų gerai pasiruošti, o tuo ŠMM nesirūpina.
Paklausite, kas čia per retorika, juk vykdomos tik seniai lauktos, reikalingos reformos? Nepanašu, nes vykdant reformas vienas iš esminių uždavinių yra į sprendimų priėmimo procesus įtraukti tuos, kurie įgyvendins pokyčius, ir tuos, kuriuos pokyčiai palies. Be to, itin svarbu turėti adekvačias žinias reformuojamo objekto atžvilgiu. Deja, iki šiol ŠMM dėl reformų apsispręsdavo už uždarų durų, tarsi ruoštųsi veiksmams priešininkų atžvilgiu.
Šiame etape ŠMM atsisuko į naują „priešą“ – mokslinių tyrimų institutus. Tačiau jau dabar matyti, kad ŠMM ir čia stokoja žinių bei sveikos nuovokos. Švietimo ir mokslo sektoriaus valdymo profesionalais save vadinantiems funkcionieriams, regis, per sunku suvokti, kad lietuvių kalba ir Lietuvos istorija nėra tas pats, todėl šiose srityse mokslinius tyrimus atliekančių institutų sujungimas negali būti kaip nors naudingas valstybei.
ŠMM taip pat per sunku suprasti, kad pelkinės miškininkystės, dirvožemio cheminių savybių ir sodo augalų kenkėjų įvairovės tyrimai, kuriuos tarpe kitų vykdo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, neturi nieko bendro su žemės ūkio ir maisto produktų rinkotyros ir eksporto, agrarinės ekonomikos ir kaimo gyvybingumo tyrimais, kuriuos plėtoja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.
Žiūrint kūrybiškai, toks institutų sujungimas galbūt ir sukurtų kažką panašaus į kiborgus, bet žiūrint valstybiškai, tai yra tik dar vienas „profesionalų“ neprofesionalumo įrodymas, kurį anksčiau ar vėliau tektų atšaukti. Kita vertus, mokslinių institutų buldozerinis sujungimas tik dar kartą parodo ŠMM poziciją: mažieji lai žūva, tegyvuoja stambieji! Ką gi, palaukime ir pamatysime, ar tik nepasirodys, kad ir pati Lietuva yra viena iš tų mažųjų? Ar neateis laikas, kai šios vyriausybės profesionalai užsimos ją prijungti prie kurio nors stambesnio žaidėjo? Žiema ką tik baigėsi. Įspūdžiai dar neišbluko.
Dar galime prisiminti, kaip iškritus puriam sniegui kiemai bemat pridygdavo senių besmegenių. Ir kaip neilgai trukus jie būdavo sugriauti. Įkvėpti ir džiaugsmingi vaikai lipdydavo ir taip pat paskui griaudavo. Dažniausiai tai būdavo ne tie patys vaikai. Bet ir vieniems, ir kitiems žaidimas buvo smagus. Akivaizdu, kad įkvėptai vykdydama studijų ir mokslo reformą ŠMM žaidžia tą antrąjį žaidimą – griauti. Bėda ir tragedija ta, kad mes – mokslininkai ir dėstytojai – ne seniai besmegeniai. Matyt, atėjo laikas tai pasakyti aiškiau. Gal per #MesNeSniegoBesmegeniai?
Agota Giedrė Raišienė yra Akademinės vadybos ir administravimo asociacijos narė. Mykolo Romerio universiteto profesorė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt