Naujienos

28 kovo, 2019
Eglė Krinickienė. Lietuvoje išrinkta dar viena universiteto rektorė moteris. Ar tai gera žinia?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Praėjusių metų pabaigoje pirmąja Lietuvos universiteto rektore buvo išrinkta Lietuvos sporto universiteto daktarė docentė Diana Rėklaitienė. Kovo 28 dieną į Mykolo Romerio universiteto rektoriaus pareigas inauguruota profesorė daktarė Inga Žalėnienė. Ilgus metus valstybiniams universitetams Lietuvoje vadovavo išskirtinai vyrai, taigi moterų išrinkimas į rektorių pareigas yra reikšmingas įvykis, kuriant atsvarą vyrų dominavimui aukščiausiame universitetų vadovybės poste. Bet šis žingsnis dar anaiptol neužtikrina moterų ir vyrų balanso tarp universitetų vadovybės.
Lyčių pusiausvyros siekiamybė lyderių postuose visada yra klausimas, sukeliantis daug debatų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Kalbant apie mokslą, jis neabejotinai yra pagrindinis visuomenės gerovės kūrimo šaltinis, todėl mokslo kokybei turėtų būti skiriamas esminis dėmesys. Europos moterų rektorių asociacija (angl. European Women Rectors Association (EWORA) nepakankamą moterų atstovavimą aukščiausiuose universitetų administracijos postuose vertina kaip vieną iš svarbiausių aukštojo mokslo iššūkių.
 
2012-2015 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kartu su MRU tyrėjais atliktas Lietuvos universitetų tyrimas parodė, kad Lietuvoje, kaip daugelyje kitų ES šalių, egzistuoja asimetriškas moterų ir vyrų pasiskirstymas vertikalioje pareigų skalėje: universitetuose moterys dominuoja žemiausiuose mokslo ir administracijos sluoksniuose, vyrai – aukščiausiuose.
 
Pavyzdžiui, tiriamuoju laikotarpiu aukštose fakultetų dekanų pozicijose dominavo vyrai – jie sudarė net 71 proc.; vyrai taip pat sudarė daugumą Lietuvos universitetų senatuose ir tarybose (atitinkamai 65 proc. ir 77 proc.). Profesoriai vyrai sudarė apie 66 proc. šios aukščiausios pedagoginės pareigybės, o moterys profesorės – tik apie 34 proc. Įdomu tai, kad kuo žemesnė pareigybė – tuo moterų dalis joje yra didesnė: štai moterų lektorių asistenčių buvo 63 proc., o lektorių – 57 proc. Galbūt kyla natūralus klausimas, o kokią gi naudą teiktų lyčių balansas aukštojo mokslo sektoriuje ir kodėl jo reikia siekti? Atsakymus pateikia Norvegijos Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtas Lyčių balanso ir įvairovės moksle komitetas.
 
Pirmiausia, tai teisingumo principo įgyvendinimas, kuomet vyrai ir moterys turi lygias galimybes dalyvauti mokslo bendruomenės veikloje. Antra, demokratijos ir patikimumo didinimas – lygiaverčiai dalyvaudamos moksliniuose tyrimuose, ypač tiksliųjų mokslų srityje, moterys daugiau prisidėtų kuriant žinias ir technologijas, teikiančias esminį socialinį proveržį. Kaip rodo tyrimai, mokslininkų grupės, kuriose yra moterų ir vyrų balansas, pasižymi didesniu veržlumu ir inovatyvumu. Trečia, esant geram vadovavimui (lyderystei) išaugtų mokslinių tyrimų kokybė. Pastaruoju metu kylant reikalavimams geram universitetų vadovavimui, moterims turėtų būti sudaromos lygios galimybės siekti aukščiausių vadovaujančių postų universitetuose.
 
Pagrindinis kontrargumentas moterų ir vyrų balanso idėjai vadovų pozicijose yra tas, kad pirmenybė turi būti teikiama kompetencijai, o ne lyčiai. Tačiau daugeliu atveju moterų ir vyrų kompetencijos, patirtis ir gebėjimai yra lygiaverčiai, ir tik stereotipiškai mąstantieji galėtų vyrus laikyti pranašesniais kandidatais už moteris. Siekiant moterų ir vyrų lygių galimybių lyderystėje padėtų visuomenės sąmoningumas ir vadavimasis iš stereotipų, pradedant abi lytis laikyti lygiavertėmis, išsilavinusiomis (beje, išsilavinusių moterų statistiškai yra daugiau nei vyrų) ir turinčiomis potencialą. Ir neabejotinai – tiek vyrai, tiek moterys pilnavertiškai gali teikti pridėtinę vertę verslui, mokslui ir visuomenei. Šio suvokimo sklaida būtų žingsnis link teisingesnės visuomenės, kurioje dabar, deja, moterys beveik visada yra nepalankesnėje pozicijoje.
Dr. Eglė Krinickienė yra Mykolo Romerio universiteto Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė. Komentaras publikuotas portale lrt.lt