Naujienos

10 birželio, 2019
Danguolė Jankauskienė. Sveikatos politikos keliai ir klystkeliai
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Sveikata kiekvienam žmogui yra didžiausia vertybė. Tai rodo sociologinės apklausos. Lietuvos žmonės prieš kiekvienus rinkimus gauna puokštę pažadų, kaip valdžia pagerins jų sveikatos apsaugą. Deja, viltys vis nepasiteisina ir žmonių pasitikėjimas sveikatos apsauga lieka labai panašiame ar net prastesniame lygyje. "Vilmorus“ kas ketvirtį atliekamų apklausų duomenimis, tik apie 44 proc. gyventojų pasitiki sveikatos apsauga ir šis pasitikėjimas dvidešimties metų dinamikoje visgi mažėja. Gyventojų nuomonės kitimas turi tam tikras tendencijas. Jas galima sieti su vykdoma sveikatos politika.
 
Pagal „Vilmorus“ duomenis žemiau pateikiamas Sveikatos ekonomikos centro sudarytas grafikas rodo, kaip kiekvienos politinės kadencijos pradžioje po politinėse programose suteiktų vilčių gyventojams, žmonės pradeda lyg ir labiau pasitikėti sveikatos apsauga, deja, viduryje kadencijos tuo nusivilia, o pabaigoje kadencijos vėl, pradėjus žadėti, šios viltys išauga. Kaip žinia, Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra vieni blogiausių Europoje (viena trumpiausių vidutinė gyvenimo trukmė ir sveiko gyvenimo trukmė, didžiausias bendras mirtingumas, daugiausiai prarastų gyvenimo metų, daugiausiai savižudybių, savęs žalojančio elgesio sukeltų problemų). Ir tai paradoksalu, nes 2000-aisiais buvome Baltijos šalių lyderiai pagal gyventojų sveikatą.
 
Vadinasi, mūsų sveikatos politikoje nuo to laiko buvo padaryta klaidų. Neįvertinta, kad Lietuvoje žmonės yra labai ligoti, ypač vyresnio amžiaus. Bendras gyventojų sergamumas per pastaruosius dvidešimt metų išaugo daugiau nei du kartus tarp suaugusių ir tris kartus – tarp vaikų. Turime apie tai pakalbėti visi kartu, kodėl taip atsitiko ir kokių resursų reikia šios situacijos suvaldymui. Žinoma, pagerėjusi ligų diagnostika ir sveikatos priežiūros prieinamumas turėjo tam įtakos, tačiau ir gyvenimo būdas begaliniame strese bei paplitusiais žalingais įpročiais, ilgesnė nesveiko gyvenimo trukmė, senėjanti populiacija, socialinė ekonominė nelygybė socialistinei sistemai transformuojantis į neokapitalistinę veikia žmonių sveikatą, jų bendrą savijautą ir gyvenimo kokybę.
 
Pagerėjusios medicinos technologijos ir su tuo susijęs pagydomų ligų skaičiaus augimas reikalauja didesnių investicijų. Deja, taip vyksta visame pasaulyje. Visgi ar tik pati sveikatos sistema turi tvarkytis su šiais iššūkiais? Kas galiausiai atsako už savo sveikatą? Juk neabejotinai atsako už save pats žmogus. Tai kodėl Lietuvos žmonės neišsireikalauja iš politikų tinkamos sveikatos apsaugos ir tinkamo dėmesio jai? Čia reikalingas visų sektorių darnus darbas ir paslaugų integracija. Be to negalima sveikatos politikos intervencijų tiesiog kopijuoti nuo kitų valstybių, nors jos ir moksliškai įrodytos, nes mūsų visuomenės, politikos ir viešojo sektoriaus branda bei sistemos organizacinė kultūra skiriasi. Tai, kas priimtina Vakarų valstybių piliečiams nebūtinai bus priimtina lietuviams.
Tad reikia vertinti, ieškoti visų suinteresuotųjų sutarimo ir juos įtraukti į sprendimų priėmimo procesus. Tam gali padėti socialiniai mokslai. Metai iš metų nagrinėjant politinių partijų programas dėl sveikatos apsaugos mūsų tyrimai rodo, jog visos partijos pažymi daugiau mažiau teisingas ir tinkamas strategines kryptis, kaip tvarkyti sveikatos apsaugą, skiriasi tik būdai ir prioritetai. Tai sveikatos ugdymas ir tausojimas su ligų prevencija, ankstyva jų diagnostika, kokybiškas gydymas, reabilitacija ir slauga, vaistų prieinamumo didinimas mažinant jų kainas, šeimos gydytojo institucijos plėtra, stacionarinės pagalbos konsolidavimas. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad partijos jau yra pasirengę sutarti šiais klausimais. 2016 metais siūlėme pasirašyti susitarimą šiose kryptyse.
 
Deja, valdanti dauguma nusprendė kitaip. Ir suprantama kodėl. Norint pasiekti proveržį, reikalingas žymiai didesnis sveikatos apsaugos finansavimas. Kieno gi sąskaita? Tai per sudėtingas sprendimas. Sveikatos apsaugos finansavimas išsikvėpė dar gerokai prieš krizę – apie 2000-uosius metus. Ir tai rodo pradėję dramatiškai blogėti mūsų gyventojų sveikatos rodikliai. Labai gaila, kad politikai ir ypač Vyriausybė iki šiol tuo klausimu nesutaria. Žymiai patogiau laikytis nuostatos, jog sistema neefektyvi, ir išgelbėti gali tik struktūrinės pertvarkos. O kai „susiefektyvinsite“, tuomet duosime daugiau pinigų... Toks požiūris ir finansinis „badmetis“ privedė prie susipriešinimo tarp sveikatos priežiūros įstaigų, kai finansiniai resursai nukreipiami tikslingai tik kažkam.
O viešojoje politikoje yra žinoma, jog vystant tik vieną kažkurią sritį, netolygumai auga, gauname iškraipymus rinkoje, kurie po to stabdo visą laukiamą progresą. Chroniškas finansinių resursų trūkumas ir visos kaltės permetimas vien tik ant įstaigų vadovų pečių sukėlė demotyvacijos bangą sistemoje, savų protegavimą, medikų emigraciją. Sveikatos sistemos vien draudimais ir administracinėmis priemonėmis jau nebeišgelbėsime. Reikalinga finansinė injekcija, ir žymi. Jei sveikatos priežiūros išlaidų nuo bendrojo vidaus produkto ES yra vidurkis yra apie 9 proc., tai Lietuvoje – tik 6,3 proc, o trūkumas daugiau nei pusė mlrd. eurų vertinant santykį su BVP. Finansavimo reikia jau vien anksčiau įvardintų priemonių įgyvendinimui, kad būtų padidintos šeimos gydytojo komandos, ambulatorines paslaugas teikiančių specialistų ir slaugytojų skaičius, ženkliai pakeltas darbuotojų darbo užmokestis, konsoliduotas ligoninių tinklas, gydytojų darbo krūvis sumažintas mažiausiai trečdaliu.
 
Didesnių lėšų reikia jau vien kovai su perdegimo sindromu ir dėl didesnio laiko poreikio pacientų teisėmis garantuoto informacijos pateikimo ir informuoto sutikimo gavimo bei pasikeitusio darbo metodų specialistų multidisciplininėse komandose, taip pat ir tyrimų spektro išsiplėtimo, o tai reikalauja medikų krūvių normatyvų peržiūros, sveikatos ir socialinių paslaugų integracijos, nevyriausybinio sektoriaus paramos, ilgalaikio gydymo, slaugos, reabilitacijos ir kt. sričių plėtros, apskritai aktyvesnio inovacijų įdiegimo sveikatos priežiūroje. Visa tai reikalauja privalomojo sveikatos draudimo mokesčio pertvarkos pagal tikrąjį solidarumo ir teisingumo principą, kai jaunas moka už seną, dirbantis už nedirbantį panaikinant išimtis ir pertvarkant PSD įmokų proporcijas teisingai pagal gaunamas pajamas. Sveikatos politikos ir sveikatos finansavimo analizė kitose šalyse rodo, kad kas trisdešimt metų valstybės pakeičia savo sveikatos sektoriaus finansavimo sistemą, nes ji paprasčiausiai išsikvepia. Kada tam pasiryšime mes?
Danguolė Jankauskienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo fakulteto Politikos mokslų instituto profesorė, MRU LAB Sveikatos tyrimų laboratorijos vadovė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt