Naujienos

8 lapkričio, 2017
Arvydas Survila. Kaip reaguoti į „vilko kauksmą“?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Viena svarbiausių už ekstremalių situacijų valdymą atsakingų pareigūnų funkcijų –laiku perspėti visuomenę apie galimas grėsmes ar nelaimes ir pateikti reikalingas instrukcijas, kokių veiksmų reiktų imtis joms užklupus. Deja, visuomenę pasiekia ir informacija apie „vos neįvykusias“ ekstremalias situacijas, t. y. kai iš anksto paskelbiama, kad artėja, pavyzdžiui, uraganas, o realių jo apraiškų nepamatome ir niekas nepaaiškina, kodėl taip įvyko.

Ateityje tokie pranešimai gali pasėti abejonių dėl perspėjimų patikimumo ir ilgainiui sukelti taip vadinamą „kaukiančio vilko“ efektą, kai į perspėjimus apie artėjančias ekstremalias situacijas pradedama kreipti vis mažiau dėmesio, nors šių perspėjimų tikslas – ne tik perspėti, bet ir keisti apatišką visuomenės požiūrį ir supratimą į galimas grėsmes ir jų keliamą riziką. Tyrimai rodo, kad visuomenės abejingumas galimoms ekstremalioms situacijoms yra didžiausia problema, dėl kurios kyla nemažai papildomų rūpesčių ir už ekstremalių situaciją suvaldymą atsakingoms institucijoms.

Visuomenės apatiją ir per menką susirūpinimą gali lemti kelios priežastys. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad maža tikimybė, kad nelaimė įvyks konkrečioje teritorijoje. Kita priežastis – visuomenę pasiekia per mažai tikslios ir objektyvios informacijos apie galimas grėsmes.

Tinkamam visuomenės informavimui apie galimas grėsmes ir jų pasirengimui žiniasklaidos vaidmuo – milžiniškas. Net ir atsitikus nelaimei žurnalistai įvairiais kanalais gali operatyviai ir suprantamai perduoti svarbiausias žinias, įspėti, teikti instrukcijas apie būtinus atlikti veiksmus, evakuaciją, suteikti informaciją apie medicininę pagalbą, prieglobstį. Tačiau norint, kad piliečių reagavimas būtų adekvatus, žiniasklaidos kanalais pateikiamos žinios taip pat turi būti tikslios ir patikimos ir adekvačios.

Vis tik tenka pripažinti, kad ir pačių žurnalistų žinios apie grėsmes ir ekstremalių situacijų valdymą nėra išsamios, „iš bendro išsilavinimo”.

Tačiau žiniasklaidos priemonės ne tik galėtų efektyviai paskleisti svarbias ir reikalingas žinias visuomenei atsitikus ekstremaliai situacijai, bet ir prisidėti prie jų prevencijos ir prie to, kad būtų išvengta „kaukiančio vilko“ efekto.

Ir nors klaidingai pavojaus perspėjimai pavojingai mažina visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis, silpnina jų reakciją į pavojaus pranešimus, tyrimai rodo, kad „kaukiančio vilko“ efekto galima išvengti, po netikro pavojaus paskelbimo išsamiai ir operatyviai paaiškinus visuomenei klaidingų perspėjimų priežastis, pateikus situacijos analizę ir vertinimą. Tokiais atvejais dar didesnį efektą duotų aktyvus žiniasklaidos priemonių įsitraukimas. Edukacinė informacija tik didina visuomenės sąmoningumą, o žmonės bus linkę labiau reaguoti ir į netikrus pavojaus pranešimus.

Deja, reali nelaimė, ko gero, būna geriausia mokytoja, kuri priverčia suprasti ir apie grėsmes, jų keliamą riziką, ir galimus atsakus į jas. Tačiau visuomenė apie galimas grėsmes, jų pasireiškimo galimybes turi būti supažindinama iš anksto. Tuomet ir įvairių nelaimių padariniai bus ne tokie skaudūs.

Arvydas Survila nepaprastųjų situacijų ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas.