Naujienos

20 vasario, 2017
A. Stasiukynas. Profesionalus viešasis valdymas be profesionalų – misija neįmanoma
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Prasidėjus kalboms apie viešąjį sektorių, dažniausiai išgirstame nuolat kartojamą mantrą „reikia mažinti biurokratų skaičių“. Lyg tai būtų panacėja, o jau tada turėsime puikų viešąjį sektorių, apie kokį ir svajojame. Tačiau gilių diskusijų, kas slypi už to „biurokratų mažinimo“, ar tikrai tai kelias į tinkamai veikiantį viešąjį sektorių, stinga. Akivaizdu, jog ne tarnautojų skaičius yra vienintelė problema. Kaip ir mechaninis universitetų skaičiaus mažinimas nėra visas aukštojo mokslo problemas sprendžiantis žingsnis. Nors būtent žaidimas „kas daugiau už mažiau“ tapo matomiausiu viešojoje erdvėje. Bet visi puikiai supranta, jog didžiausios problemos tiek viešajame valdyme, tiek švietime, tiek visose srityse kyla dėl ten dirbančių žmonių neprofesionalumo ir nekompetencijos arba „dėl koNpetencijos, už kurią pasakoma „ačiŲ“.

Naujoji valdžia atėjo su inovacijų gausa viešajame valdyme: profesionalų vyriausybė, procesų optimizavimas vyriausybėje ir LEAN metodikos diegimas, atvirosios vyriausybės principų užtikrinimas ir t.t. Tačiau visoms šioms inovacijoms yra reikalingi kompetetingi specialistai, suprantantys ne tik šių inovacijų esmę, bet ir viešojo sektoriaus paskirtį ir pagrindinius veiklos tikslus. Akivaizdu, kad tokios kompetencijos įgyjamos per žinias ir ilgametę patirtį. Tačiau akivaizdu, jog viešojo valdymo kokybė bei valstybės gyventojams teikiamų paslaugų kokybė tiesiogiai proporcinga ten dirbančių žmonių profesionalumui.

Partijoms laimėjus rinkimus ir skiriant rėmėjų atstovus į atsakingus postus, dažnai buvo sakoma, kad geri vadovai yra universalūs ir tinka tiek privačiam, tiek viešajam sektoriui. Tokiam požiūriui pagrįsti argumentų, deja, mažoka. Viešasis sektorius nėra privatus sektorius. Veikimo principai skiriasi. Dar situaciją labiau komplikuoja ir tai, jog gavus aukščiausias pozicijas, sunkiai suvokiama, kaip veikia visa sistema, o įsivaizdavimas, paremtas privačiame sektoriuje sukaupta patirtimi, vadovą įkalina kreivų veidrodžių karalystėje. Nepotizmo mastai, situaciją, deja, dar labiau blogina.

Reikia pažymėti, kad privataus ir viešojo sektorių veiklos bei tikslai skiriasi iš esmės. Pirmojo veiklos rezultatai lengvai išmatuojami uždirbtais pinigais, pelnas – sėkmingos veiklos rodiklis, patiriami nuostoliai – bankrotas ir veiklos nutraukimas. Viešojo sektoriaus veiklos rezultatas – yra valstybės teikiamų paslaugų kokybė, piliečių pasitikėjimas, kuris įgyjamas padedant spręsti įvairias problemas, tinkamai tvarkant, kontroliuojant įvairias gyvenimo sritis.

Dėl šio priežasties viešajame sektoriuje negalime visos veiklos rezultatų matuoti kiekybiškai, būtina vertinti procesus ir kokybę. Jei siekiame ilgalaikių tikslų, turime apibrėžtą rezultatą, tuomet galime numatyti veiklas, reikalingas tiems tikslams pasiekti. Atitinkamai, galima išskirti kompetencijas, kurios reikalingos viešojo sektoriaus darbuotojams, kurie ir per trumpiausius terminus, o ne „bandymų-klaidų“ metodu, švaistydami mokesčių mokėtojų pinigus, šiuos tikslus pasiektų. Viešajam valdymui reikalingi profesionalai, kuriuos turi ir gali parengti univeristetai, sukaupę pakankamai patirties šioje srityje.

Profesionalas turi būti nuolat besitobulinantis bei keliantis savo kvalifikaciją, žinantis naujausias pasaulines tendencijas ir išmanantis naujausius viešosios vadybos metodus. Taip pat turi būti sudarytos sąlygos ir galimybės priimti sprendimus, remiantis moksliniais tyrimais, kurie pagrįsti ilgamečiu moksliniu įdirbiu. Taigi reikalingas tam tikras „viešojo valdymo slėnis“, apjungiantis tyrimus, studijas ir kryptingą bendradarbiavimą tarp mokslo ir viešojo valdymo institucijų. Tik taip galima užtikrinti sklandų tinkamai parengtų žmonių atėjimą į viešąjį sektorių.

O naujų tokių slėnių kurti nereikia, jie jau egzistuoja, bet visi veikia aukštųjų mokyklų pagrindu ar prie jų. Dalis jų per kelis dešimtmečius yra sukaupę mokslinę patirtį, kiti pritraukę profesionalius dėstytojus, treti turi ir viena, ir kita ir siekia bendradarbiauti su viešojo sektoriaus institucijomis (pvz., Viešojo valdymo kompetencijų tinklas). Tačiau svarbu šiuo slėnius vystyti, o ne naikinti ir bendradarbiauti ne tik dėl „varnelės“.

Universitetams reikia sudaryti sąlygas ruošti profesionalus, kurie atlieptų valstybės poreikius, o valstybė turi sudaryti sąlygas jiems dirbti ir būti įvertintiems už profesionalumą. Būtent tokia sinergija yra būtina, kad universitetai dar labiau įsitrauktų ir realiai prisidėtų prie viešojo valdymo procesų tobulinimo, pasitelkdami tų sričių geriausius profesionalus ir ruošdami būtent šiam darbui tinkamai parengtus specialistus. Tuo tarpu šiandien neretai dėliojami štampai, jog „socialiniai mokslai nereikalingi, reikia inžinierių, o viešąjį sektorių sutvarkys verslo profesionalai...“.

Bet jei norime realių pokyčių viešajame valdyme, reikia ir atitinkamų sprendimų, ir nekiltų klausimų, ar valstybės tarnyba dar tarnauja valstybei. Taigi labai svarbu, kad atliekant aukštojo mokslo institucijų reformas, būtų galvojama ne tik kaip paruošti kuo daugiau profesionalų privačiam sektoriui, tačiau kartu ir sukurti mechanizmą, kuris užtikrintų tiek visų universitetų, rengiančių viešojo valdymo specialistus, koordinuotą veikimą tarpusavyje, tiek nuoseklų bendradarbiavimą su viešojo valdymo institucijomis. Dviračio išradinėti nereikia, reikia tiesiog nuosekliai ir sistemingai veikti.

Komentaras publikuotas portale 15min.lt