Įdomu

2019-11-25

Vytautas Sinkevičius: Kas taps Konstitucinio Teismo teisėjais?

img-100

Kitų metų kovo mėnesį baigsis trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kadencija. Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas turės pateikti Seimui po vieną kandidatūrą į atsilaisvinusias Konstitucinio Teismo teisėjų vietas, o Seimas spręs, ar juos paskirti. Pagal Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „aukštasis teisinis išsilavinimas“ reiškia, jog asmuo turi turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, t.y. teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Kol teisininkų bendruomenė spėlioja, kas taps Konstitucinio Teismo teisėjais, kai kurie Seimo nariai, priklausantys valdančiajai daugumai, jau beveik pasiskelbė galintys būti kandidatais į šio Teismo teisėjus. Tereikia išrinkti naują Seimo Pirmininką, kuris pateiks Seimui sau artimo bendrapartiečio kandidatūrą.
Politikų kuluaruose kalbama ir apie tai, kad Konstitucinio Teismo teisėju norėtų tapti ir vienas iš šios Vyriausybės narių. Nors už asmens paskyrimą Konstitucinio Teismo teisėju turi balsuoti ne mažiau kaip 71 Seimo narys, turint valdančiosios daugumos palaikymą, politikų norai tapti šio Teismo teisėjais atrodytų ranka pasiekiami. Jeigu nebūtų vieno labai svarbaus „bet“. Kalbame apie konstitucinį reikalavimą turėti ne mažiau kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.
Yra pagrindo abejoti, ar minėti politikai atitiktų šį reikalavimą. Nors abu mano, kad atitiktų, nes, ko gero, remiasi Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu, kuriuo buvo patvirtintas teisinių pareigybių sąrašas. O šiame sąraše prie teisinių pareigybių priskiriamos ir Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, viceministro pareigybės, ir dar daug kitų politinio pobūdžio pareigybių.
Taigi, jeigu esi Seimo narys, Ministras Pirmininkas, ministras, vadinasi, dirbi teisinį darbą. O jeigu nurodytas pareigas užimi ne mažiau kaip 10 metų, gali pretenduoti į Konstitucinio Teismo teisėjus?! Panašu į absurdą, bet taip nustatyta Vyriausybės nutarime. Vyriausybės nutarimas, patvirtinantis teisinių pareigybių sąrašą, buvo priimtas įgyvendinant Teismų įstatymo nuostatas, kad teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti darbą, numatytą teisinių pareigybių sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė. Taigi, pagal Teismų įstatymą ir Vyriausybės nutarimą galima ir tokia situacija, kad asmuo, kuris įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir nė dienos nedirbo jokio teisinio darbo, bet buvo išrinktas Seimo nariu, paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru, tol, kol jis yra (buvo) Seimo narys, Ministras Pirmininkas, ministras, bus laikomas dirbančiu (dirbusiu) teisinį darbą, jam bus skaičiuojamas teisinio darbo stažas.
Ar apie tokį teisinio darbo stažą kalbama Konstitucijoje? Ne, ne apie tokį. Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje kalbama apie ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą pagal teisininko specialybę, o ne apie darbo stažą, įgytą dirbant Seimo nariu, Ministru Pirmininku, ministru ar užimant kokias nors kitas politinio pobūdžio pareigas. Tik ilgametis teisinio darbo stažas pagal teisininko specialybę leidžia asmeniui sukaupti ne bet kokių, o būtent teisinių žinių, reikalingų Konstitucinio Teismo teisėjui. Konstitucinę nuostatą apie teisinio darbo stažą pagal teisininko specialybę, mūsų nuomone, reikėtų suprasti kaip stažą, įgytą einat tik tokias pareigas, kurias užimti galima tik turint aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kitaip tariant, pareigybė gali būti pripažinta teisine, jeigu pareigybės aprašyme ar teisės akte yra nustatytas būtent šiai pareigybei specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis.
Visi žinome, kad asmeniui, siekiančiam būti išrinktam Seimo nariu, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, joks išsilavinimo cenzas, taigi ir aukštojo teisinio išsilavinimo, nėra numatytas. Vadinasi, jų pareigos negali būti laikomos tokiomis, kurias einant galima sukaupti Konstitucijoje numatytą ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą pagal teisininko specialybę. Teisinių pareigybių sąrašą patvirtinantis Vyriausybės nutarimas, mūsų nuomone, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Jeigu ne visas, tai tiek, kiek leidžia į teisinio darbo stažą įskaičiuoti laikotarpį, kai asmuo ėjo Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro ir kitas politinio pobūdžio pareigas. Tai nėra Konstitucijoje numatytas teisinis darbas pagal teisininko specialybę. Kad ateityje nekiltų konstitucinių ginčų dėl būsimų Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo, nurodyto Vyriausybės nutarimo konstitucingumas kuo greičiau turėtų būti patikrintas Konstituciniame Teisme. Į jį gali kreiptis Respublikos Prezidentas, Seimas ar Seimo narių grupė.
Jeigu kreiptųsi Respublikos Prezidentas ar visas Seimas, Konstitucinis Teismas galėtų pagreitinti tokio prašymo nagrinėjimą. Konstitucinis aiškumas ir tikrumas turėtų atsirasti iki Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo. Kad ir kaip būtų, antikonstitucinis Vyriausybės nutarimas – mūsų nuomone, yra pagrindo manyti, kad jis prieštarauja Konstitucijai, – neturėtų tapti plūdurų politikams, į kurį įsikibę jie galėtų pretenduoti į Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas. Pridursime, kad jeigu Konstitucinio Teismo teisėjais būtų paskirti politiškai smarkiai angažuoti asmenys, – neturi reikšmės, ar jie Seimo nariai, ar Vyriausybės nariai, – Konstituciniam Teismui būtų sunku ar net neįmanoma išlikti politiškai neutraliam ir nešališkam, Konstituciją galėtų būti pradėta aiškinti ne paisant to, kokia ji yra, o taip, kaip reikia tam tikrai politinei partijai. Apie Konstitucijos ir teisės viršenybę galėtume užmiršti. To tikrai nenorime, nes tai būtų žalinga kiekvienam iš mūsų, visai visuomenei ir valstybei.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt