Įdomu

2020-01-06

Povilas Aleksandravičius. Tyla kaip vaistas

p-aleksandraviciaus-viesa-paskaitakaip-suvokiame-europa-8783

Kalėdiniai ir naujametiniai šurmuliai verčia pamąstyti apie tylą, kurios mums reikia kaip vaisto. Tyla nėra tik triukšmo nebuvimas ar tuštuma. Tyla yra procesas, turinys, susitikimas. Žymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas Jeanas-Michelis Delacomptée išleido knygą apie tylos būtinybę. Joje rašo: „Tyloje visada įvyksta kažkas netikėto, užklumpa kažkas gražaus, įsivyrauja tam tikras tonas, kurį galime subtiliai ragauti kaip tikri gurmanai (...). Tyla niekada nekyla pati iš savęs, bet atsiranda tarsi skleidžiama vidinės jėgos.“ Kas yra ta vidinė jėga, kurią užčiuopiame būdami tyloje? Neskubėkime su atsakymu. Tačiau tą jėgą pajausti – tai pradėti gyventi.
Man rodos, šis teiginys galėtų būtų visų dvasinio gyvenimo žinovų, kad ir kokiai tradicijai jie priklausytų, leitmotyvu: bet koks dvasinis gyvenimas, tiesiog tikras gyvenimas, prasideda tyloje. Pastaruoju metu man tenka gilintis į XX amžiaus krikščionių mistiko Maurice Zundelio gyvenimą ir kūrybą.
Tarp šio dvasinio milžino sekėjų yra paplitusi sąvoka: „Zundelio tyla“. Būnant šalia šio žmogaus, visi išgyvendavo ypatingą tylą, kurios metu imdavo jaustis „kažko didesnio buvimas“. Šioje tyloje žmonės patirdavo vidinius išgijimus, išspręsdavo sunkiausius gyvenimo rebusus arba patirdavo tokį „dvasinį poilsį“, kad jo metu gautos energijos užtekdavo ilgam. Savaime suprantama, religinėje aplinkoje ši tyli jėga gali būti įvardinta kaip „Dievo buvimo pajauta“. Bet neskubėkime su religinėmis interpretacijomis. Ne visiems teko laimė sutikti tokį kaip Zundelis.
Ne visiems yra įmanoma pakilti iki mistinio tylos išgyvenimo lygmens ar suteikti tylai dieviško asmens bruožų. Pagaliau, ne visi yra tikintys. Tai nereiškia, kad nereligingi žmonės negali patirti tylos ir joje besiskleidžiančio vidinio proceso. Tyla yra universali, ji sudaro sąlygas išgirsti giliausias žmogaus prigimties tonacijas, įeiti į jos vidinį ritmą, nepriklausomai nuo pasaulėžiūros. Galbūt, prieš vesdama į „Dievo buvimo“ pajautą, tyla pirmiausia įveda į autentišką savo paties buvimo patirtį ir tiesiog į patį „buvimo“ potyrį. Prieš atskleisdama Dievo meilę, tyla sudaro sąlygas tikrojo, giliojo Aš patyrimui, atpalaiduodama nuo paviršinės, nuolatos įtampas ir problemas keliančios, netikrais įvaizdžiais ir dirbtinais norais funkcionuojančios asmenybės dalies. Prancūzų istorikas Alainas Corbinas neseniai išleido knygą „Tylos istorija“. Joje aprašo, kaip europiečiai visais laikais vertino tylą, kaip jos siekė, kokiais būdais ją išgyveno ir kokią prasmę jai teikė, kaip tyla Europos civilizacinėje erdvėje struktūravo individualų ir socialinį gyvenimą.
Knygos įvade rašoma: „Praeityje Vakarų žmonės ragaudavo įvarius tylos skonius ir jos gelmę. Jie vertino tylą kaip susikaupimo, įsiklausymo į save, meditacijos, maldos, svajonių, kūrybos sąlygą. O ypatingai – kaip tą vidinę erdvę, kurioje kyla žodis. Tyla sudarė ir įvairių socialinių praktikų taktiką.“ Nutylame išgirdę kažką svarbaus, nutylame kontempliuodami gerą paveikslą, tikras muzikos ar poezijos kūrinys visada baigiasi ypatinga tyla. Nutilti yra būtina bažnyčiose ir visose sakraliose vietose – visų jų jėga akivaizdžiai kyla iš tylos. Taip pat ir gamtoje: dykumos, kalnai, jūra, miškai prabils tik tada, kai mes į juos įsiklausysime tyloje. Galbūt visi garsai įgauna prasmę tik tada, kai juos išgirstame pirmiausia įsiklausę į visa aprėpiančią tylą, arba, kaip šauniai dainavo A. Mamontovas: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla – garse. Ką apie tylą žinome mes?“ Ypatinga yra įsimylėjėlių tyla: jie palaimingai ją patiria tiesiog būdami vienas šalia kito. Nutylame kančios ir tikro blogio akivaizdoje, mirštant žmogui ir jį palydint anapus. Nutylame, kai pajuntame, kad reikia sustabdyti gyvenimą ir jį pradėti iš naujo.
Visos tylos – tai kvietimas išgirsti kažkokį vidinį ir svarbiausią gyvenimo žodį. Tylos mums reikia kaip vaisto, kaip gyvenimo pradžios. Paskalis puikiai pasakė: „Visos mūsų bėdos kyla iš to, kad nesugebame ramiai pabūti savo kambaryje.“
Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas. Komentaras publikuotas portale bernardinai.lt