Įdomu

2019-06-25

Justinas Žilinskas. Okupanto dėmė

img-56

Pastaruosius mėnesius skaitau rašytojo Juozo Baltušio dienoraščius („Vietoj dienoraščio. 1970–1975“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019), kuriuos autorius leido paskelbti tik prabėgus 25 metams po mirties. Kodėl skaitau mėnesius? Nes apimtis – didžiulė, buitinio balasto – taip pat labai daug, negali skaityti kaip kokio trilerio. Šie dienoraščiai – ypatingi, mat rašyti „į stalčių“.
„Į stalčių“ rašyti ne veltui – tai labai įdomus laiko liudijimas, atskleidžiantis jau senstančio kovotojo už „tarybų valdžią“ Lietuvoje, tupėjusio nomenklatūros viršūnėse, nuolatinį kognityvinį disonansą tarp įsivaizduotos šviesios ateities ir pilkos, korumpuotos, apgailėtinos sovietinės kasdienybės. Dienoraštyje ne vieną kartą išlenda rašytojo nuostaba: kaip čia taip yra, kad Vakarų šalyse yra visko pirkti, o čia – žmonės prie mėsos stovi eilėse? Ir tarsi save norėdamas nuraminti, nuvykęs į kokį nors kolūkį, vėl aikčioja – ak, koks dabar šviesus ir kultūringas Lietuvos kaimas! Nieko panašaus nebūtų buvę be tarybų valdžios!
Tačiau netrukus jau seka kitas epizodas, kai rašytojas turi per „blatą“ (pažintis) ieškoti batų žmonai ar siūdintis kostiumą, nes kitaip – tiesiog nėra iš kur gauti. J. Baltušis, pasirodo, taip pat aktyviai klausėsi „balsų iš užsienio“, ir kiekvieną kartą purkštaudavo, kai jie pasakodavo apie Vasario 16-osios šventimą, – jį akivaizdžiai erzino JAV vykdyta Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politika.
Joje Baltušis neįžvelgė nieko daugiau, tik galios žaidimus. Nors lygiai taip pat jį erzino ir tai, kad buvę „revoliucinių kovų“ dalyviai memuaruose buvo linkę išpūsti savo vaidmenį „nuverčiant buržuazinę valdžią“, nors, kaip ir pats parašė, tai tiesiog padarė į Lietuvą įvesta sovietinė kariuomenė. Bet jeigu tą patį teigė jo mokytojo Kazio Borutos eilutės, kurio raštų leidimą Baltušis prižiūrėjo, o dar ir žodį „okupacija“ randa, tai J. Baltušis iš karto pasižymi, kad „negerai taip nesuprasti“.
Baltušio dienoraštis susisieja įvairiais kontekstais ir su dabartimi. Pavyzdžiui, pagal savo pažiūras į tautas, moteris, pasaulį, pojūtį, kad yra vis blogiau ir blogiau, atmetus komunistinį pamušalą, Baltušis papuoštų bet kurį Lietuvišką dešiniojo protesto sąrašą – ar Naglio Puteikio, ar Arvydo Juozaičio, ar Vytauto Radžvilo. Bet šią akimirką man labiau įstrigo jau minėtas tarptautinis kontekstas. Kaip jau minėjau, Baltušis piktinasi, kad JAV žaidžia „galios žaidimus“ ir nepripažįsta Lietuvos okupacijos. Tam dėmesio skiriama nemažai kiekvienų metų įrašuose, tad akivaizdu, jog ši tema „revoliucinių kovų“ dalyviui gana skaudi.
Tą patį „skausmą“ šiomis dienomis matome ir iš Rusijos. Užteko kartvelams susirinkti į masines demonstracijas ir Kremliaus pasiuntiniams, kažin kodėl įleistiems į Sakartvelo parlamentą, pasakyti aiškiai: „Rusija yra okupantė“, ir Putino propagandos, melo ir prievartos mašina pasiuto. Ne tik pasiliejo įprastiniai kaltinimai rusofobija, bet ir konkretūs Sakartvelo ekonomikai, pirmiausia, turizmo sektoriui kenkiantys veiksmai: skrydžių draudimas bei, žinoma, „sanitarinės“ gruziniškų vynų problemos. Akivaizdu – Mordoras (kas nežino, Kremlius taip vadinamas pagal Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno „Žiedų valdovo“ blogio šalį) susierzino, nes ir vėl pamatė: kad ir kiek kišama pinigų, kad ir kiek meluojama, perkama reklamų, dūmija trolių fabrikai, rengiamos kibernetinės operacijos, bet pastangos įteisinti plėšikiškos politikos rezultatus – bevaisės.
Sakartvelo teritorijų okupacijos ne tik patys kartvelai, bet ir pasaulis nepripažįsta, tas pats su Krymu, užimtomis Donbaso teritorijomis ir net dar SSRS žlugimo periode užgrobta Padniestre. Bet, žinoma, kai plėšikui aiškiai į akis pasakoma: „Plėšikas!“ – plėšikas įsiunta. Ne, jis – svieto lygintojas! Ne, jis – rusakalbių gynėjas! Ne, jis... Visko gali prisigalvoti, bet net ir plėšikas giliai viduje žino, kad tai yra melas. Tu gali de facto turėti valdžią, bet be teisinio titulo visada jausiesi netvirtas ir iki galo neužvaldęs, nekarūnuotas. Ne veltui didysis teisininkas tarptautininkas Hershas Lauterpachtas rašė: „Okupanto valdžioje nėra nė gramo suverenumo.“ Štai dėl to gramo ir visi nervai. Deja, ir Europos Sąjungos lygiu vis pasigirsta, kad reikėtų gal panaikinti sankcijas Rusijai.
Ypač dėl to stengiasi Putino „vertikaliosios demokratijos“ draugai – Salvini Italijoje, Orbanas Vengrijoje, vis dar kur nors klajojantys tikrieji komunistai, turbūt net nesuvokiantys, kad dabartinė Rusija su komunizmu neturi nieko bendro, bet sena meilė, taip pat ir pinigams, nerūdija, kaip ir neapykanta JAV ir liberaliai demokratijai. Kalbama, kad sankcijos neefektyvios, kenkia ES ekonomikai, nieko nekeičia, – tradicinė „naudingų idiotų“ mantra. Bet turbūt net ir panaikinus (ar sušvelninus) sankcijas, jeigu taip ir įvyktų, teisinis vertinimas nepakistų. ES ir kiti tarptautiniai forumai pasakė ne kartą – okupantas yra okupantas.
Taip, kartais okupanto nepavyksta išvyti greitai, bet okupacijos dėmė velkasi ir toliau. Toji dėmė ilgalaikiame kontekste niekur nenyksta net atsinaujinus verslo ryšiams ar okupantams labiau įsitvirtinant. Ji ir neleidžia atsirasti tiems svarbiausiems gramams, kad ir ką darytum. Ir apie dėmę vis primenama, prisimenama. Pamenu, su kokiu pasitenkinimu prieš porą metų sutikau žinią, kad Lietuva neįsileis Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjų, nes pastarieji teisiškai palaimino Krymo okupaciją ir aneksiją. O regis – gi tik teisėjai, nei jie Ukrainos bazes blokavo, nei pastatus grobė, nei lėktuvus danguje šaudė. Arba kai Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Rusija laikytina valstybe, de facto valdančia Padniestrę, – o tiek stengtasi pasislėpti už marionetinių režimų.
Ir prieš keletą dienų Tarptautinės komisijos dėl MH17 lainerio numušimo aiškus įtariamųjų įvardijimas – tai vis tos pačios dėmės atspalviai. Jie kaupiasi pamažu ir kada nors virs kritine mase. Pasakyti, prisiminti ir nepamiršti, kad okupantas yra okupantas, – labai svarbu. Taip nutiko Sakartvele, taip buvo ir Lietuvoje. Dėl to burbėjo Baltušis, dėl to siunta Kremlius. Bet net Jupiteris žino, kad – kai siunta – neteisus yra.
Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas. Komentaras publikuotas portale lrt.lt