Įdomu

2020-06-15

Birutė Mikulskienė. Kodėl skiepų priešininku tapti lengva, o specialistu – sunku

birute-mikulskiene Turbūt mes visi esame girdėję apie skiepų priešininkų judėjimą. Ir turbūt kiekvienas iš mūsų apie skiepų žalą bus girdėję tiek, kad turi ir savo nuomonę. Gal net didžioji dalis iš mūsų galėtų įvardinti pagrindinius jų argumentus, kuo vakcinos blogos, nes kuo jos geros, vakcinų priešininkai net nediskutuoja. Kaip sprendimų vadybos dėstytojai man išties įdomu, kodėl jų idėjos sukelia vidines abejones, o rodos ir išsilavinę, ir apsiskaitę piliečiai, turintys ir formalaus išsilavinimo diplomus nevalingai irgi pradeda abejoti vakcinos nauda. Neseniai ir pati patyriau, kad manyje tokių abejonių jau pasėta. Net pusmetį svarsčiau, ar tikrai reikia skiepyti savo vaiką. Nepuoliau ieškoti informacijos apie skiepus moksliniuose šaltiniuose, o tik delsiau priimti sprendimą. Galiausiai sutikau skiepyti vaiką, bet tik sužinojusi, kad tarp giminaičių yra pasiskiepijusių. 

Taigi, skiepų priešininkų idėjos mus veikia. Kodėl? Iš dalies paaiškinti galima objektyvių žinių apie epidemiologiją, farmakologiją, citologiją ar histologiją ir dar daug kitų mokslų trūkumu. Didžioji visuomenės dalis taip pat mažai išmano apie racionalius sprendimo priėmimo būdus ir galimų alternatyvių pasirinkimų vertinimą. Ir kas dar dramatiškiau – nemažai paaiškinimų glūdi kognityvinės elgsenos mokslo atradimuose, kurie sėkmingai jau taikomi vadybos ir ekonomikos sprendimuose. Kitaip tariant – mūsų pažeidžiamumą tam tikrai abejotinos vertės informacijai lemia mūsų prigimtinis šališkumas naujiems faktams, kadangi iš prigimties negebame priimti naujienų ar naujovių. Štai keturios svarbios šališkumo priežastys arba pasiteisinimai, kodėl nevalingai galima tapti ir skiepų priešininku. 

Tiesa yra tai, kas nuolat kartojama 
Skiepų priešininkus galima laikyti labai atkakliais. Jie nuolat be didesnių variacijų kartoja savo teiginius, siekia paskleisti savo idėjas kuo plačiau, ir taip netikėtai jų skleidžiamos žinios mus pradeda pasiekti iš kelių skirtingų šaltinių. Nuolat girdimą informaciją žmogaus smegenys ima pripažinti kaip tiesą, kurios nei tikrina, nei abejoja ir nevalingai šiais teiginiais ima grįsti savo sprendimus. 
Taip be jokių specialių pastangų galima tapti skiepų priešininkais. Tuo tarpu norint tapti vakcinavimo politikos specialistu, pirmiausia reiktų susivokti, ar yra tokios aukštojo mokslo studijos, tada tektų perskaityti ne vieną knygą, nemažai aktualių mokslinių straipsnių, išlaikyti egzaminus ir apginti ne argumentais, bet įrodymais pagristą baigiamąjį darbą. Ir nemažai informacijos universitete, ko gero, bus išgirstos pirmą kartą, ir jomis nebombarduoja gatvėje, žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose. Tad jas priimti reiks pastangų. 

Didesnis pasitikėjimas iš nežinojimo (Duningo-Krugerio efektas) 
Gal skamba ir paradoksaliai, bet kuo mažiau mes išmanome vieną ar kitą sritį, tuo labiau pasitikime savimi kalbėdami ta tema. Kartais toks pasitikėjimas net labai praverčia profesinėje veikloje. Tarkime, jauni vadybininkai yra geri sudėtingų technologinių ar medicininių produktų pardavėjai, nors apie produktą jie sužinojo iš gamintojo reklaminio 1 puslapio apimties aprašymo. Jie gali detaliai neišmanyti produkto veikimo principų, bet jų pasitikėjimo, kad parduodamas produktas yra geras, visiškai užtenka. 
Žinodami apie šį psichologinį efektą turėtume suklusti iškart, kai skiepų priešininkais netikėtai pasijuntame tarsi be jokių pastangų, o specialistas mūsų akyse atrodo nevertas pasitikėjimo. 

Glausta ir selektyvi informacija maskuoja tikrąjį kontekstą 
Šiuolaikinis pasaulis yra toks sudėtingas, kad kiekvienas reiškinys yra sunkiai suvokiamais per ryšius su kitais reiškiniais, tad lengviausia apie juos kalbėti supaprastintai. O dar geriau – išsirinkti mums suprantamą detalę (smulkmeną) ir apie ją diskutuoti nematant bendro plataus vaizdo. Bet kur kitos milžiniškos mozaikos detalės? Gal kitų detalių poveikis mums yra milžiniškas, o šių – nykstamai mažas? Toks glaustas informacijos pristatymas labai gerai dera su pasitikėjimu iš nežinojimo aptartu aukščiau, nes per daug detalių turės atvirkštinį efektą ir sukels abejones, nepasitikėjimą, kas vyksta diskutuojant specialistams. Visiškas kraštutinumas, kai tam tikrų judėjimų ašimi tampa suklastota detalė. 

Mes natūraliai priešinamės pokyčiams ir naujoms žinioms 
Kiekvienas naujas faktas sugriauna mūsų saugų pasaulį, verčia mus keisti ilgamečius savo įsitikinimus ir požiūrį. Įtikėjus ir pripratus prie ankstesnių įsitikinimų su jais saugu ir aišku. Ir štai mokslinė žinia liepia keistis, o pokytis mums yra tolygus pavojui, nesaugumui. Pirmoji mūsų reakcija – priešintis. Automatiška žmogaus reakcija yra neigimas, o vėliau ir agresyvi kritika. Deja, kritikuodami mes siekiame nepasikeisti ar sužinoti ką nors naujo, bet laimėti ir užtvirtinti savo vakarykštį įsitikinimą. Bet nenusiminkime, šiai būsenai suvaldyti pokyčių vadyba turi nemažai rekomendacijų. 
Pasirodo, pasikeisti perskaičius 5 sakinių žinutę socialiniuose tinkluose yra daug sunkiau, nei pasikeisti perskaičius knygą. Skaitydami dažniausiai esame vieni, nebejaučiame savo kolegų spaudimo, nebebijome pasirodyti kvailiais ar nemandagiais prieš autoritetą, mums nebereikia eikvoti energijos ieškant argumentų, tarsi sąmoningai ignoruojame savo prigimtinį šališkumą. Bet nepagalvokime, kad situacija beviltiška – esame iš prigimties pažeidžiami, nes negebame priimti teisingų sprendimų. Ir tiesą sakant nėra viskas taip jau ir blogai. Mokslas ir išsilavinimo suteikiamos žinios padeda mums susikurti kritišką mąstymą ir atsilaikyti, kai mes nevalingai tampame šališki. Reikia tik vieno – noro siekti tapti specialistu bet kurioje srityje. 
Birutė Mikulskienė yra Mykolo Romerio universiteto Lyderystės ir strateginio valdymo instituto profesorė