Įdomu

2019-12-12

Ar Lietuva taps kalėjimų valstybe?

mitch-lensink-ismnr6wshcu-unsplash

Įkalintų asmenų resocializacija (pataisymas, perauklėjimas) visuomenėje kelia nemažai diskusijų. 2016-2017 metais Lietuvoje 100 000 gyventojų teko 254 įkalinti asmenys. Pagal šį rodiklį tarp Europos Sąjungos valstybių Lietuva užima paskutinę vietą. Tarp Europos Sąjungos šalių pagal įkalintų skaičių pirmauja Skandinavijos šalys: Švedijoje 100 000 gyventojų tenka 53 įkalinti asmenys, Suomijoje – 57, Danijoje – 59, Norvegijoje – 74.
Kriminologas, viktimologas Mykolo Romerio universiteto docentas Alfredas Kiškis pastebi, kad Europoje siekiama mažinti kalinių skaičių, ypač aktyviai vykdoma resocializacija. Pasak A. Kiškio, „Pagal įkalintųjų asmenų skaičių mūsų šalyje situacija panaši kaip Turkijoje ar Sakartvele (254), ir net blogesnė negu Albanijoje (193), Ukrainoje (167), Armėnijoje (162) ar Serbijoje (142)“.
„Nuteistąjį tik palaikius įkalinimo įstaigoje, didelė tikimybės, kad išėjęs į laisvę jis vėl darys nusikaltimus, kentės daug žmonių, padaryta žala dažniausiai lieka neatlyginta, visuomenė stato save į pavojų – dėl padarytų nusikaltimų prarandamas ne tik turtas, bet ir sveikata, gyvybė. Po kažkurio nusikaltimo paleistasis į laisvę sulaikomas ir vėl atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis teisiamas, baudžiamas, o tai – brangiai kainuoja valstybei", – pastebi A. Kiškis.

Kodėl resocializuoti įkalintus asmenis – racionalus sprendimas?

„Galbūt visuomenėje tai nuskambės nepopuliariai, tačiau jau pats žmogaus laisvės atėmimas yra bausmė, – sako A. Kiškis. – Kad ir kokios geros sąlygos būtų laisvės atėmimo įstaigose, neturėti laisvės yra kančia. Įstatymas jokių kitų blogų dalykų nuteistojo atžvilgiu nenumato – tik laisvės atėmimą. Todėl sąlygos įkalinimo įstaigose turėtų ne žlugdytų asmenybę, bet ją skatintų keistis.“ Vieno asmens išlaikymui įkalinimo įstaigose vidutiniškai per parą Lietuvoje 2017 metų duomenimis skiriama 23 eurai. Palyginimui – Vokietijoje nuo 75 eurų (2012), Suomijoje iki 300 eurų (2012).
Ekspertas akcentuoja, kad pažangiose valstybėse su nuteistuoju intensyviai dirba brangiai kainuojantys aukštos kvalifikacijos specialistai. Lietuvoje kalinių resocializacijos specialistai įkalinimo įstaigose gauna nekonkurencingai mažus atlyginimus, dirba su ženkliai per dideliu nuteistųjų skaičiumi, gali neturėti nei pedagoginio, nei psichologinio išsilavinimo, neturėti net aukštojo išsilavinimo.
Lietuvoje dauguma nuteistųjų apgyvendinama bendrabutinio tipo kamerose po keliolika ar net keliasdešimt kalinių (trūksta privatumo, klesti subkultūra, grasinimai, smurtas, teisėtvarkos pažeidimai, stiprūs nusikalstamų organizacijų vidaus ryšiai, nesaugu, personalui sunku kontroliuoti). „Resocializuoti nusikaltėlį ypatingai sunku, o tokiomis sąlygomis – neįmanoma“, – sako A. Kiškis.
Docentas pabrėžia, kad įkalinimo įstaigos vis dar orientuotos į griežtą tvarką ir discipliną pagal aiškiai nustatytas vidaus taisykles. „Orientacija į vidaus tvarkos palaikymą nuteistuosius verčia disciplinos ir tramdymo objektais, o tai juos žaloja, atpratina gyventi laisvėje, jie praranda atsakomybės jausmą“, – pastebi ekspertas. Pasak A. Kiškio socialinių įgūdžių ir ryšių praradimas nuteistuosius dažnai tarsi užprogramuoja, kad išėję į laisvę jie taps visuomenės autsaideriais ir labai dažnai vėl nusikaltę grįš į kalėjimus. „Taip susidaro uždaras ratas, iš kurio nuteistiesiems išsiveržti būna labai sudėtinga, o visuomenė vėl turi mokėti už jų įkalinimą. Todėl svarbu, kad įkalinimo įstaigose nuo pat pirmosios įkalinimo dienos būtų vykdomos resocializacijos programos“.

Keistis padeda motyvacijos stiprinimas ir ryšių su artimaisiais palaikymas
Kaip vieną svarbiausių dalykų, kurie turėtų būti skatinami, A. Kiškis įvardija įkalintųjų motyvacijos stiprinimą, ypač skatinti nuteistuosius dirbti ir mokytis – tarkim, Vokietijoje darbo laikas susiejamas su bausmės trukme, o Graikijoje 1 darbo diena atitinka 1,5 dienos, praleistos kalėjime. „Mokymasis laikomas netgi svarbesniu nei darbas, nes suteikia papildomų perspektyvų susirasti darbą išėjus į laisvę, todėl nemažai Europos valstybių besimokantys kalinami nuteistieji gauna tokio paties dydžio išmokas kaip ir dirbantys“, – pastebi ekspertas. Pasak A. Kiškio, taip pat svarbu – stiprinti nuteistojo ryšius su artimaisiais bei poreikį ir galimybes jais rūpintis.
„Palaikant nuolatinius ryšius su artimaisiais, vėliau lengviau sugrįžti į visuomenę ir nutraukti kriminalinę karjerą“. Pasak docento, Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija, Nyderlandai įprastos trumpos ar ilgesnės įkalintųjų išvykos ne tik pas šeimą, bet ir darbo ar būsto paieškoms. Į įkalinimo įstaigas laiku negrįžta tik apie 1 proc. išleistųjų (dažniausiai tai vėlavimai). Buities gyvenimo sąlygų gerinimas – dar viena svarbi sąlyga įkalintų asmenų resocializacijai. „Taip, visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kalinių išlaikymui neturi būti skiriama daug lėšų, tačiau reikia suprasti, kad racionalus sprendimas yra kitoks – aktyviai įgyvendinti resocializaciją, sudaryti palankias resocializacijai gyvenimo sąlygas, trumpinti nuteistųjų įkalinimo laiką, o sutaupytas lėšas ar jų dalį panaudoti dar kokybiškesnei resocializacijai ir įkalintų asmenų gražinimui į visuomenę, ir ai būtų daroma dėl bendro visuomenės intereso“, – sako A. Kiškis.